LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO PROGRAMOS PARODA
“KRIKŠČIONYBĖ LIETUVOS MENE”

1999 m. gruodžio 28 d. – 2003 m. gruodžio 31 d

 

Su Rytų Bažnyčia (stačiatikiais) Lietuva susidūrė dar prieš krikštą - stačiatikių bažnyčiai priklausė rytinėse Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse gyvenę slavai. Lietuvai priėmus krikštą iš Vakarų, JParodos devintos sales bendras vaizdasogaila ir Vytautas ėmė siekti Stačiatikių ir Katalikų Bažnyčios Lietuvoje vienybės, tardamiesi dėl stačiatikių vyskupų paklusimo popiežiui, o ne Maskvai. To buvo pasiekta 1596 m, Lietuvos Brastos bažnytine unija, po kurios dalis LDK stačiatikių tapo Rytų apeigų katalikais (unitais). XVII a. pab. -XVIII a. Lietuvoje apsigyveno daug rusų sentikių. Dar daugiau stačiatikybę išpažįstančių rusų kolonistų į Lietuvą atsikėlė po 1863 m. sukilimo numalšinimo, carinei Rusijai vykdant katalikybės slopinimo ir krašto rusifikavimo politiką. Šiuo metu Lietuvoje veikia 50 sentikių maldos namų, 41 stačiatikių cerkvė ir Vilniaus Šv. Dvasios vienuolynas. Rytų apeigų katalikams (unitams) grąžinta Švč. Trejybės bažnyčia Vilniuje.
Stačiatikių liturgija ir bažnytinis menas remiasi bizantiškąja tradicija.
Stačiatikiai nepripažįsta skulptūrų, tačiau šventovių puošyboje mielai naudoja tapybą. Populiariausia ir labiausiai mėgstama tapybos sritis yra ikonos. Per ilgus amžius nusistovėjęs ir bažnyčios autoritetu patvirtintas kanonas reglamentuoja jų siužetus, šventųjų vaizdavimo būdą ir net tapybos technologiją - tapoma tempera ant liepos ar pušies lentų, baigus tapyti ikonos padengiamos specialiu aliejaus ir gintaro mišiniu, suteikiančiu spalvoms ypatingo skambumo. Kristus dažniausiai vaizduojamas kaip rūstus pasaulio valdovas - Visavaldis (gr. Pantokrator) (1, 24 nr.). Šventųjų užtarimo idėja perteikiama Meldimo (gr. Deēsis) kompozicijomis, kurių centre vaizduojamas Kristus, o šonuose - į jį besikreipiantys Švč. Dievo Motina, Šv. Jonas Krikštytojas ir kiti šventieji (13, 27, 49 nr.). Ypatinga pagarba Stačiatikių Bažnyčioje skiriama Švč. Dievo Motinos atvaizdams.

Apreiškimas Marijai. Rusija, XIX a. II pusė. LDM (18 nr.)

Meldimas (gr. Deēsis). Rusija, XIX a. vid LDM (49 nr.)

Šv. Dmitrijus Solunietis. Rusija, XVIII a. pr. . XIX a. Užtapymai. LDM (44 nr.)

Seniausias ir iškilmingiausias ikonografinis tipas yra Kelrodė (gr. Hodegetria). Jame Marija vaizduojama frontaliai, viena ranka glaudžia Kūdikėlį Jėzų, kita rodo į jį. Jėzus dešine ranka laimina žmoniją (22 nr.). Motinos ir sūnaus meilę išreiškia intymesnė, švelnesnė Myluojanti (gr. Eleusa) (2, 32, 48 nr.).
Ne mažiau populiarios Švč. Dievo Motinos Ženklo ikonos (7 nr.), primenančios Jėzaus įsikūnijimą (35 nr.). Rusų literatūroje minima daugiau kaip 700 skirtingų pavadinimų Švč. Dievo Motinos ikonų.
Populiarūs ikonų tapyboje yra Šventojo Rašto siužetai, vaizduojantys
svarbiausius Kristaus ir Marijos gyvenimo epizodus (10, 12, 17, 18, 40 nr.). Svarbų vaidmenį stačiatikybėje vaidina šventųjų kultas - bažnytiniame kalendoriuje minima per 5000 šventųjų. Šv. Floras ir Lauras (19 nr.) buvo laikomi arklių ir arklininkų globėjais, Šv. Dmitrijus Solunietis (44 nr.) padėjo kovoti su priešais, Šv. Nikolajus (16, 29, 50 nr.) globojo keliauninkus, žemdirbius, našlaičius ir vargšus, į
Šv. Panteleimoną (51 nr.) žmonės kreipdavosi susirgę. Įvairių siužetų ikonų pakraščiuose dažnai būdavo nutapomi užsakovų globėjų atvaizdai (10, 19, 22, 37,43, 50 nr.).
Ikona - tai ypatingas uždaras pasaulis, nepanašus į mus supantį. Šventojo Rašto teiginiai jose lakoniškai suformuluoti ir pateikti išraiškingomis meninėmis priemonėmis - linija, spalva, griežta kaip simbolis kompozicija. Šventųjų figūros ikonų tapyboje neturi materialumo, jos nenatūraliai išilgintų proporcijų, veikia mistinėje erdvėje. Ypač svarbi ikonų tapyboje spalva.
Ikonų tapytojai ne visada objektus vaizduoja natūralių spalvų. Ikonoje viskas įmanoma, net rožiniai kalneliai, raudoni ar mėlyni arkliai. Lokalinės spalvos paryškina siluetų išraiškingumą, kuria džiaugsmingą, šventišką reginį, kuris tikintiesiems asocijuojasi su rojaus įvaizdžiu. Ikonų fonai dažnai auksuojami, auksas naudojamas tapant drabužių klostes, aprangos detales, ornamentus.
Rusų ikonų tapyba klestėjo XIII-XVI a. Senosios ikonos žavi formų grynumu, siluetų ir spalvinių derinių išraiškingumu, subtilia poetine nuotaika. Vėliau ikonų kompozicijos darėsi sudėtingesnės, atsirado simbolinių motyvų ir alegorinę prasmę turinčių kompozicijų, sukurtų remiantis bažnyčios tėvų raštais, religinių giesmių tekstais. Nuo XVII a. į ikonų tapybą pradėjo skverbtis Vakarų dailės įtaka.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ikonų tapyboje susiformavo savita stilistika, kurioje persipynė Rytų ir Vakarų dailės bruožai (24-34 nr.). Ikonų tapytojai daug laisviau traktavo kanonines kompozicijas, naudojo vietinį tipažą, liaudies ornamentus, buities detales.
Ekspoziciją papildė smulkioji metalo plastika - lietos ir emaliu puoštos ikonėlės, kryžiai, rankraštinis sentikių giesmynas.