LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO PROGRAMOS PARODA
“KRIKŠČIONYBĖ LIETUVOS MENE”

1999 m. gruodžio 28 d. – 2003 m. gruodžio 31 d

 

Istorinės Vilniaus vyskupijos salėje buvo eksponuojami seniausių diecezijos bažnyčių drabužių (arnotų, dalmatikų, kapų,  mitrų, stulų ir kt.) pavyzdžiai, liturginiai reikmenys, relikvijoriai, Parodos antros salės planas žvakidės, antipediumai. Gausiausią ekspozicijos rinkinį sudarė Vilniaus katedros Parodos antros salės vaizdasliturginiai drabužiai. Seniausi arnotai, kapos skydas siekia dar XVI a. ir turi gotikos, renesanso, manierizmo bruožų (1 vitr.). Ypač puošnūs aukso ir sidabro gijomis meniškai siuvinėti baroko epochos liturginiai apdarai, pasiūti iš brangių Vakarų Europos manufaktūrų audinių - brokato, šilko, aksomo. Juos Vilniaus katedrai dovanojo garsių Lietuvos didikų giminių atstovai - Vilniaus vyskupai Benediktas Vaina, Mikalojus Steponas Pacas (2 vitr,), Aleksandras Sapiega ir kt. 3 ir 5 vitrinose galėjome pamatyti savitus vietinės gamybos arnotus iš kontušinių juostų. Įspūdingą Vilniaus katedros bažnytinės tekstilės ekspoziciją praplėtė vertingiausi XVII-XX a. pradžios koleginės Trakų Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčios (4, 5, 10-13 vitr.), Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir  Povilo (7 vitr.), Šv. Mikalojaus (9 vitr.), Šv. Dvasios (6 vitr.) bažnyčių liturginiai drabužiai, medžiagų puošnumu, siuvinėjimo meistriškumu dažnai nenusileidžiantys katedrų rinkiniams.

Vienas seniausių arnotų.
XVI a. pr. šilkas, drobė;
siuvinėta lino ir šilko
siūlais; aplikacija.
Priklausė Bažnytinio meno
muziejui. LDM (1 vitr.)

Arnotas. Iš liturginių
drabužių komplekto.
Lietuva, XVII a. vid.
Drobė, siuvinėta auksuoto
sidabro gijomis, žvyneliais.
LDM (Iš Vilniaus katedros)
(1 vitr.)

Gobelenas Dovydas ir
Betšeba. Flandrija, Briuselis,
apie 1640-1654 m. LDM
(iš Vilniaus katedros)

 

Džovanis dal Montė. XVI a,
vid. Vilniaus vyskupo
kunigaikščio
Povilo Alšėniškio
portretas. LDM

 

 

 

Trakų Dievo Motinos
paveikslo sidabrinis
auksuotas aptaisas.
Lietuva, Vilnius. Johanas
Frydrichas Šemnikas
(Schomnick), apie 1725 m.
(Aptaisas eksponuojamas
ant paveikslo faksimilinės
kopijos.) Fundatorius,
manoma, buvo tuometinis
Trakų klebonas ir Vilniaus
katedros kapitulos narys
Marijonas Šaniavskis.
Trakų Švč. M. Marijos
Apsilankymo bažnyčia. 

XVII a. Lietuvos
dailininkas.
Vilniaus vyskupo
kardinolo
kunigaikščio Jurgio
Radvilos portretas.
LDM

 

 

 

Vilniaus diecezijos ekspoziciją papildė du itin vertingi Vilniaus katedros kolekcijos gobelenai Dovydas ir Batšeba bei Maldyklos pašventinimas, priklausę aštuonių gobelenų serijai Dovydo ir Saliamono istorija. Gobelenai išausti apie 1640-1654 m. Jokūbo van Zeuneno (Jacob van Zeunen) manufaktūroje Flandrijoje, Briuselyje. Manoma, jog kartonus šiems gobelenams piešė Piterio Paulio Rubenso mokinys Abraomas Dypenbekas (Diepenbeeck). Visą gobelenų seriją užsakė ir savo testamentu Vilniaus katedrai padovanojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakancleris kunigaikštis Kazimieras Leonas Sapiega.
Salėje galėjome pamatyti Vilniaus vyskupų portretus iš Lietuvos dailės muziejuje saugomos kolekcijos. Ją sudaro 38 daugiausia XVI a. pabaigoje-XVIII a. pradžioje tapyti Vilniaus vyskupų portretai, kadaise puošę Vyskupų rūmų sales. Tai  seniausias Lietuvos teritorijoje išlikęs portretų rinkinys. Portretų kompozicijos schemos ir formatai skiriasi, vieningumo kolekcijai suteikia dešimt drobių, nutapytų pagal būdingą Renesanso epochos portretų tradiciją. Šiai grupei priskirtinas ir pirmojo Lietuvos kardinolo kunigaikščio Jurgio Radvilos portretas, nutapytas nežinomo Lietuvos dailininko XVII a. pradžioje. 
Profesionalumu ir psichologine įtaiga parodoje išsiskyrė XVI a. italo dailininko Džovanio dal Montės (Giovanni dal Monte) sukurtas Vilniaus vyskupo kunigaikščio Povilo Alšėniškio portretas. Mažosiose salės vitrinose buvo eksponuojamos meniškai įrištos XVI-XIX a. bažnytinės knygos (mišiolai, giesmynai, maldaknygės ir kt.), priklausiusios Vilniaus benediktinių vienuolyno prie Šv. Kotrynos bažnyčios  bibliotekai.

Gotikos ir renesanso stiliaus bruožų turintis kapos skydas. Flandrija (?), XVI a. Šilko brokatas; siuvinėta ir dygsniuota auksuoto sidabro ir šilko gijomis. LDM (iš Vilniaus katedros) (1 vitr.)

Gotikos ir renesanso
stiliaus bruožų turintis
kapos skydas.
Flandrija (?), XVI a.
Šilko brokatas;
siuvinėta ir dygsniuota
auksuoto sidabro ir
šilko gijomis. LDM
(iš Vilniaus katedros)
(1 vitr.) 

Antepediumas. Lietuva, Vilnius,
XVIII a. II pusė. Sidabruotas varis.
Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo
bažnyčia (7 vitr.)

 

 

Vilniaus vyskupo
benedikto Vainos
herbas. Arnoto
fragmentas iš vyskupo dovanoto Vilniaus
katedrai liturginių
drabužių komplekto.
Italija, XVII a. pr.
LDM

Vilniaus vyskupija yra seniausia egzistuojanti Lietuvos katalikų vyskupija, įsteigta popiežiaus Urbono VI bule Romanus Pontifex 1388 m. kovo 12 d.
XIV-XVIII a. Vilniaus vyskupai buvo ne tik autoritetingiausi ganytojai, bet ir įtakingi valstybininkai - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ponų tarybos nariai, pirmieji valstybės senatoriai.
Vilniaus vyskupai savo katedroje karūnavo Lietuvos didžiuosius kunigaikščius.
Vilniaus vyskupo sostas buvo dvasininko karjeros Lietuvoje viršūnė, jo siekė visų kitų Lietuvos vyskupijų (Žemaičių, Lucko, Smolensko, Livonijos) ganytojai, dažnai buvę Vilniaus katedros kapitulos nariais. Dėl savo didelio ploto Vilniaus vyskupija buvo padalyta į keturias teritorines sufraganijas. Todėl Vilniaus katedroje jos ganytojui dažnai asistuodavo net iki dešimties kitų vyskupų ir aukštų dvasininkų. Taip buvo pabrėžiamas išskirtinis Vilniaus vyskupo statusas, pranokęs daugelio arkivyskupų faktinę padėtį. Vilniaus diecezijos ganytojais dažnai tapdavo galingiausių Lietuvos didikų giminių - Radvilų, Alšėniskių, Vainų, Valavičių, Tiškevičių, Sapiegų, Pacų, Bžostovskių, Masalskių ar net valdančiosios Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos (pvz., Jonas iš Lietuvos kunigaikščių) atstovai, bendras salės vaizdas, kuriame matyti: zakristijos baldas. Lietuva, XVIII a. II pusė. Medis, faneravimas, intarsija, bronza, oda, auksavimas. Vyskupo sostas. Lietuva, XVII a. Medis, drožimas, tekinimas, oda, spaudimas. LDM buvę karščiausi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo gynėjai, siekę nutraukti administracinę savo vyskupijos priklausomybę nuo Lenkijos Gniezno metropolijos, pakelti Vilniaus vyskupo sostą į arkivyskupo rangą, gauti Lietuvos Katalikų Bažnyčios primo titulą. Tačiau iki pat XVIII a. pabaigos - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės užkariavimo - Vilniaus vyskupija liko Lenkijos bažnytinės provincijos sudėtine dalimi. Lietuvą inkorporavus į Rusijos imperijos sudėtį, Vilniaus vyskupija tapo Mogiliavo arkivyskupijos metropolijos sufraganine vyskupija. 1925 m. Vilniaus vyskupija buvo pakelta į arkivyskupijos metropolijos rangą, bet dėl politinių aplinkybių į Lietuvos bažnytinės organizacijos struktūrą popiežiaus Jono Pauliaus II sprendimu įtraukta tik 1991 m. Po dvejų metų Šv. Tėvas, atvykęs į Lietuva, aplankė seniausią Lietuvos vyskupiją ir jos arkikatedrą baziliką.
Istorinės Vilniaus vyskupijos teritorija ilgainiui buvo išdalyta Vilniaus arkivyskupijai, Panevėžio, Kaišiadorių, Vilkaviškio vyskupijoms, Baltarusijos katalikų diecezijoms, Lenkijos pasienio vyskupijoms. Lietuvos vyskupas domininkonas Vitas, kurio vyskupija XIII a. galėjusi siekti Vilnių, ir Vilniaus vyskupas marijonas Jurgis Matulaitis Katalikų Bažnyčios paskelbti palaimintaisiais. Du Vilniaus vyskupai - kunigaikštis Jurgis Radvila (1583) ir arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis (2001) - pakelti į Šv. Romos Bažnyčios kardinolus.