Aleksandras Šepkus. Segė „Paukštis naktį“. 1980 

Romualdas Terleckas. „Klaipėdos senamiestis“.
1988 m.

Jovita Laurušaitė. „Moteris“. 1988 m. 

Nora Blaževičiūtė. „Parko paukščiai“. 1984 m. 

Gintė Pinkutė. „Kaktusai“. 1986 m. 

Džiuljeta Gudelytė-Raudonienė. „Kampuoti indai“. 1985 m.

Lilija Olšauskienė. „Angelas“. 1990 m.

Algimantas Žilys. Dekoratyvinės vazos. 1987 m.

Gražina Didžiūnaitytė. Ėdelveisai. 1978

Gražina Didžiūnaitytė. Senolių atminimui. I-II. 1991

 

ILGALAIKĖ PARODA „ŠIUOLAIKINĖ LIETUVIŲ TAIKOMOJI DAILĖ“
Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos paveikslų galerija, nuo 2001 m. birželio 6 d.

Virtuali paroda
„Ilgalaikės parodos ŠIUOLAIKINĖ LIETUVIŲ TAIKOMOJI DAILĖ“ fragmentai

Pirmojo aukšto planas
Antrojo aukšto planas

Tekstilė    Keramika    Odos dirbiniai    Juvelyrika    Porcelianas    Stiklo dirbiniai

Tekstilė
Dailiosios tekstilės ekspozicijos pagrindą sudaro 8 ir 9 dešimtmečių gobelenai. Iš jų kai kurie jau tapę chrestomatiniais lietuviškos tekstilės pavyzdžiais.
Gobelenui paplisti įtakos turėjo nauji erdvūs visuomeniniai interjerai, kuriuose dekoratyviniai audiniai gražiai pritapo. Lyginant su kitomis tekstilės technikomis, gobelenas suteikė naujų meninės raiškos galimybių. Ir piešiniu, ir spalviniais sprendimais gobelenų kompozicijos darėsi vis sudėtingesnės, tapdamos monumentaliosios dailės kūriniais. Be mūsų kraštui būdingų medžiagų - lino, vilnos, kanapių, - pasitelktas sizalis, džiutas, sintetika, šilkas ir tokios netekstilinės medžiagos kaip metalas, oda, medis. Atsiradus galimybėms kurti novatoriškas menines formas, lietuvių tekstilininkai nepasuko kraštutinių eksperimentų keliu ir liko daugmaž ištikimi klasikiniam gobelenui. Dėmesį jie sutelkė į naują tematiką, į sintezę su architektūra. Yra sukurta gobelenų istorinėmis, folkloro, literatūrinėmis bei abstrahuotomis filosofinėmis temomis.
8 dešimtmetis buvo gan palankus formuotis individualiam braižui. Gaivia srove į tekstilę įsiveržia ką tik dailės mokslus baigę Ramutė Jasudytė, Medardas Šimelis, Danutė Kvietkevičiūtė, Marija Švažienė ir kt. Tuo metu brandžiausius gobelenus nuaudžia ir lietuvių tekstilės klasikas Juozas Balčikonis. Jo gobelenai „Gintaro krašto daina” (1972), „Poezijos pavasaris” (1972), interjerui skirti didingi pasikartojančio ritminio komponavimo principu sukurti faktūriniai gobelenai „Metų laikai” (1975-1980) pasižymi minties ir meninių išraiškos priemonių harmonija.
Erdvės pojūčio perteikimo plokštumoje būdų pirmoji ėmė ieškoti M. Švažienė. Jos gobelenas „Erdvėje” (1977) iš elementarių geometrinių struktūrų ir ryškių spalvinių akcentų sukuria neramaus judėjimo įspūdį. Novatoriškas tekstilės meninių galimybių plėtimas pasitelkiant neįprastas medžiagas - metalinius siūlus, sintetinį pluoštą, atskleidžia Minos Babenskienės polinkį eksperimentuoti. Tęsdama klasikinio lygaus audimo gobeleno tradicijas, R. Jasudytė sukuria lyriškų, romantiškai nostalgiškų, o D. Kvietkevičiūtė, tarsi jai atitardama, - gilios potekstės darbų, su viduramžių meistrų kantrybe įausdama į juos vaizdines metaforas ir fluorescencinius piešinio akcentus („Minties greičiu”, 1978, „Gyventi, II”, 1981-1982).
9 dešimtmečio tekstilei parodoje atstovauja Salvinijos Giedrimienės , Zinaidos Kalpokovaitės-Vogėlienės, Jūratės Urbienės, Felikso Jakubausko, Honoratos Razmienės kūriniai. Nuo pat pradžių, vos pradėjusi austi, iš tradiciškai kūrusiųjų tarpo išsiskyrė S. Giedrimienė. Siekdama perteikti judesio dinamiką, ji sukūrė keletą gobelenų sporto tematika bei abstrahuotų ritminių kompozicijų. Menininkei būdingi kontrastingų formų, spalvų ir medžiagų deriniai, monochrominiai tonai ir ryškiaspalviai akcentai, pabrėžtinai ekspresyvus ir sulėtintas ritmai („Pralekiantis ekspresas”, 1980), lygus standus gobeleninis audimas ir įvairiausios faktūros, ažūrai („Sudžiūvę daigai”, 1986). Dailininkė neretai skaido gobeleno paviršių, tarsi jį vėl sujungia originaliais supynimais.
Z. Kalpokovaitės-Vogėlienės pilkai juodų abstrakčių kompozicijose „Gyvybės galia” (1986), „Nerimas” (1987) išausti gaivališkos tapybos potėpiai. Didelės emocinės galios pasiekta minimaliomis priemonėmis - siauros spalvų skalės kontrastais ir artimų tonų bei tekstūrų žaismo įtaiga.
Naujus komponavimo principus, ženklų kalbą mąstančiam šiuolaikiniam žiūrovui pateikia F. Jakubauskas ir D. Kasčiūnaitė („Baltas ženklinantis prisiminimui”, 1984). Lakiomis asociacijomis prabyla H. Razmienė savo išraiškingos faktūros iš suvytų lino virvelių kilime „Duona” (1985).
Mažųjų formų tekstilės kūriniams pradžią pasaulyje davė neribojami Lozanos bienalių eksperimentai. Mūsų tekstininkai, įsukti į eksperimentų verpetą, įvairiomis technikomis - audimu, batika, siuvinėjimu, aplikacija, nėrimu - kuria dažniau plokštuminio pobūdžio poetiškus peizažus, natiurmortus, retsykiais iš jų sudaro ciklus. Paminėtini sodrių, tapybiškų spalvinių dėmių Birutės Vaitiekūnienės kūriniai, subtiliai niuansuotos jautrios Dalios Šimelienės ir Eglės Bogdanienės miniatiūros.
Įvairias medžiagas ir jų netikėtus derinius mažose erdvinėse kompozicijose naudoja Z. Kalpokovaitė-Vogėlienė. Ypač mini tekstilę, kaip minčių reiškimo ir autorinių technikų kūrybos lauką, pamėgo jauni dailininkai.

Keramika
Prieš porą šimtmečių beveik kiekvienoje kaimo sodyboje buvo lipdomi puodai, dažnas miestelis taip pat turėjo puodžių dirbtuves. Bet tai buvo amatas, ir iki profesionalios keramikos dar reikėjo nueiti ilgą kelią. Tarpukariu vienas kitas gabus dalininkas buvo valdžios siunčiamas mokytis į užsienį. Taip Lietuvoje atsirado pirmieji profesionalūs taikomosios dailės specialistai.
1931 m. Kauno meno mokykloje buvo įsteigta keramikos studija. Trejus metus keramiką dėstė Pranas Brazdžius. 1934 m. jį pakeitė baigęs keramikos studijas Paryžiuje Liudvikas Strolis. Dailininkas juto, kad naujausios dekoratyvinio meno kryptys, kurias jis pažino užsieniuose, lietuviams svetimos. Jis linko į kūrybišką liaudies meno tradicijų panaudojimą, grįstą technologijos pažinimu ir meniniu skoniu. L. Strolis sėkmingai formavo keramikos meninę kryptį. Parodoje matome jo ir jo mokinių - Valdemaro Manomaičio, Jono Mikėno, Birutės Zygmantaitės, Mykolo Vrubliausko darbus, su kuriais siejama profesionaliosios keramikos pradžia.
Toliau ji vystėsi daugmaž tolygiai. Pokary buvo pripažįstamas vienintelis meno stilius - idėjiškas, įkyrus ir nuobodus socialistinis realizmas. Natūralistinėms kompozicijoms trūko skonio, liaudiški motyvai atrodydavo tarsi “priklijuoti.” Tačiau nugalėjo santūrus lietuvio charakteris. Per daug nenukrypdami į kraštutinumus, dailininkai išmoko naudotis meniniu tautos paveldu, dabartį suvokdami kaip raidą. Keitėsi grožio supratimas, tobulėjo technologija. Keramikai virtuoziškai įvaldė efektingą redukcinę techniką (J. Mikėno vazos, 1955, 1956, 1958), poglazūrinį ir antglazūrinį dekorą, sukūrė technologiją lietuviškiems moliams naudoti. Susižavima šamotu, faktūriniu matiniu paviršiumi.
Dailininkų kūryboje atsiranda vis daugiau improvizacijos, laisvų plastiškų formų, nesukaustytų žiedimo rato. Suaktyvėja kūrybinis gyvenimas. Dailininkai ieško būdų susipažinti su naujausiais užsieniečių kolegų darbais, buriasi į kūrybines stovyklas, dalyvauja parodose. Tą laikotarpį reprezentuoja idealių proporcijų L. Strolio vazos (1965) - monumentalios, ramių formų, dekoruotos originalia aukšto reljefo juosta, gaubiančia indą, M. Vrubliausko klasikinės formos vaza (1966) dekoruota subtiliu geometriniu ornamentu.
1971 ir 1975 m. Vilniuje surengti tarptautiniai keramikų simpoziumai sukėlė daug naujų kūrybinių minčių. Lietuvos keramikai jau žinomi pasaulyje gera glazūrų technologija, žiedimo mokykla. Jų darbai išsiskiria individualiu braižu. Parodoje eksponuojama keletas to laikotarpio Juozo Adomonio darbų - apgalvotų proporcijų, dvelkiančių ramybe. Jo trys asimetriškos vazelės atrodžiusios tada (1970) labai moderniai, neprarado žavesio iki šių dienų.
Keramika vis labiau artėja prie vaizduojamosios dailės, laužydama tradicines indo formas, braudamasi į sudėtingus gyvenimo apmąstymus. Aldona Ličkutė buvo pirmoji, sukūrusi siužetinius bareljefų ciklus. Dvasios nerimastį juntame Kosto Urbanavičiaus ekspresyviuose, tuščių ertmių išklaipytuose medžių kamienuose („Po audros”, 1979). Gilūs, dramatiški apmąstymai prasiveržia Aldonos Jonuškaitės-Šaltenienės kompozicijose („Rekviem”, „Siena”, 1988). Marija Bankauskaitė gamtos formas paverčia estetine, supoetinta vertybe („Jūros gyviai”, 1976).
Keramikai vis dažniau imasi temų, susijusių su žmogaus išgyvenimais dėl neaiškios ateities, naikinamos gamtos. Buitiniai indai, servizai paliekami masinei gamybai. Dailininkų sukurti indai dažniausiai yra dekoratyvinės paskirties. Tokie yra Džiuljetos Gudelytės-Raudonienės kampuoti indai (1989), D. Laučkaitės-Jakimavičienės „Servizas su žuvelėmis” (1990).
Lietuvių keramika, galima sakyti, išaugo iš liaudies meno tradicijų, nors šiuolaikinėje modernioje kūryboje jas vis sunkiau pastebėti. Ir vis dėlto ji , išliko santūri, monumentali, artima tautos dvasiai

Odos dirbiniai
Dailieji odos dirbiniai Lietuvoje neturi gilesnių kūrybos tradicijų. Pirmieji dailininkai profesionalai Rūta Gudaitytė-Zaturskienė, Stanislovas Jančiukas, Zita Kreivytė, Aleksandras Kėzelis, 7-8 dešimtmečių sandūroje baigę Estijos dailės instituto odos dailės specialybę, iš pradžių užsiėmė beveik vien pramonės gaminių etalonų kūrimu. Meniškai brandžių autorinių kūrinių pagausėjo nuo 9 dešimtmečio, pasipildžius dailininkų “odininkų” gretoms.
Parodoje daugiausia eksponuojama pavienių albumų, dienoraščių, svečių knygų bei jų komplektų, yra papuošalų ir įvairių smulkmenų dėžučių. Tai įvairių formų, kartais gan sudėtingos konstrukcijos dailūs utilitarūs dirbiniai, puošiantys buitį, malonūs naudoti. Tarp tokių pavyzdžių - Liongino Vasiliausko papuošalų dėžutė (1980). Modernūs šiuolaikiški ir nesikartojantys Danutės Mertingaitės, Elgos Boči, Rimanto Dūdos sukurti odos dirbiniai pasižymi aukštu techninio ir meninio atlikimo lygiu.
Daugelio knygų viršelių meninis akcentas - iškilus ir įdubus reljefas, dekoratyvinės sagtys, metalo puošmenys. L. Vasiliausko, Cezario Poliakevičiaus viršeliai primena senųjų knygų apdarus. Nesunkiai atpažįstami R. Dūdos odos dirbiniai su spalvotų kontūrų piešiniais, figūriniais motyvais ar akvareliškais batikos technikos deriniais (dėžutė ir dvi knygos Užgavėnių kaukių tema, 1984; užrašų knygos, 1990). Odos dirbinių, puoštų gyvosios gamtos motyvais ar abstrakčiais dekoro elementais, sukūrė Sigita Lukošienė (viršelis „Jūros tema”, 1986, „Smiltys”, 1987), Elga Boči („Šaltinis, I-II”, 1983; „Lemtis”, 1980). Gerai jausdama odos specifiką, Dalia Šaulauskaitė sukūrė neįprastų, bet jaukių formatų knygų ir knygelių viršelių, dekoruotų minimaliomis meninės raiškos priemonėmis - tonavimu, šešėliavimu, atskleidžiančiomis natūralios odos savybes.

Porcelianas
Lietuvoje porceliano gamyba
su savo technine baze egzistuoja vos dvidešimt metų, todėl suprantama, kad apie lietuviško porceliano tradicijas kalbėti dar anksti. Ši meno šaka išgyvena savotišką pažinimo, badymų ir atradimų laikotarpį.
Liucijos Šulgaitės kūryba šiuo požiūriu - išimtis. Porceliano dirbinius ji kuria nuo 1960 m. Jos darbai jau tapo lietuviško porceliano klasika. Tobulindama grynąją formą, vengdama utilitarumo, tiesioginio aplinkos kopijavimo, dailininkė gilinosi į medžiagos specifiką, jos išraiškos galimybes. Dailininkės porcelianas asocijuojasi su šviesos pasauliu. Jeigu paspalvinamas, tai spalva tik paryškina jo baltumą. L. Šulgaitės dirbiniai - plastiški ir trapūs. Ji viena pirmųjų pradėjo interpretuoti gamtos formas, paprastais motyvais atskleisdama platesnius ir gilesnius reiškinius: gamtos prabudimas, žydėjimas ir kt. Kompozicijoje „Karšta vasara” (1983) pasikartojančiu lėtu vystančio lapo formos ritmu išreikšta karštos vasaros melancholija. Kūrinio plastika laisva, tarsi sustingusi judesyje. Nuotaiką paryškina įtrūkimai, aptrupėjimai. „Kriauklių” (1983) formose jaučiame gyvos ir negyvos gamtos sąsajas, įspūdį sustiprina melodingas linijų ritmas.
Kai 1981 m. Kaune „Jiesios” fabrike buvo pradėtas gaminti kaulų porcelianas, į šį procesą įsitraukė būrelis nemažai jau žinomų dailininkų keramikų. Kai kuriems jų porcelianas tapo vienintele kūrybos sritimi.
Irena Petravičienė, ilgametė „Jiesios” dailininkė, porceliano dirbinius kuria, galima sakyti, nuo pirmos cecho dienos. Ji daug eksperimentuoja technologijomis, gilinasi į spalvotų porceliano masių dekoratyvumo galimybes. Papuošalų dėžutės „Paparčio žiedas” (1982) - ankstyvos kūrybos pavyzdys. Dėžučių formos paprastos, dekoras lengvas, akvareliškas. Tuo tarpu „Kavinukas’ (1994) - sudėtingesnės technologijos, ekspresyvios formos, turtingo, prabangaus paviršiaus.
Spalvotos porceliano masės, derinant utilitarumą ir dekoratyvumą, panaudotos Dalios Laučkaitės-Jakimavičienės aštrių briaunų, įmantrokų geometrinių formų, precizinės ornamentikos „Kavos servize” (1991). Porcelianas suteikia galimybę kurti lengvai ir žaismingai. Gyvas to įrodymas - Ryto Jakimavičiaus „Servizas” (1991).
Utilitariniu tikslingumu ir ryškiu dekoratyvumu išsiskiria Živilės Bardziliauskaitės „Servizas dviem” (1989). Tai vienas iš nedaugelio kūrinių, dekoruotų antglazūrine tapyba, siekiant suderinti tradicines, kiek geometrizuotas indų formas su rytietišku dekoru.
Žaismingos Noros Blaževičiūtės dekoratyvinės dėželės ir kompozicijos. Panaudojant ažūrą, baltą, ploną šukę, puikiai perteiktas porceliano lengvumas, trapumas. Meniškais dailininkė paverčia net atsitiktinumus, atsirandančius degimo metu: įskilimą, aptrupėjimą ar įlinkusią formą. Todėl jos kūriniuose apstu šmaikštumo, netikėtumų, gyvybės.
Neįdomių darbų parodoje nėra: subtilia improvizacija pasižymi Aušros Kučinskienės dekoratyvinės dėželės (1990), Lilijos Olšauskienės „Angelas” (1990) išsiskiria skulptūrine plastika ir simboliniu turiniu, gana netradicišką požiūrį matome Vytauto Verkelio „Kavinuke” (1994) - buitinį indą, transformavęs jo formą, dailininkas pavertė grynai dekoratyviniu, paviršių padengė dažais, beveik nepalikdamas natūralaus porceliano baltumo.

Juvelyrika
Juvelyrikos menas Lietuvoje neturėjo galimybės nuosekliai plėtotis. Auksakalystės tradicijos, gyvos keletą šimtmečių, dėl įvairių priežasčių XIX a. pabaigoje jau buvo sunykusios. Nors tarpukariu smulkiose dirbtuvėse dirbo gan gerai amatą išmanantys meistrai, auksakalių profesionalų, pajėgių kurti originalius papuošalus, tuo metu nebuvo. Priešokiais tai bandydavo daryti kitų specialybių dailininkai.
1959 m. metalo apdirbimo pradėta mokytis Taline. Estijos valstybinį dailės institutą baigė dauguma dailininkų, iki šiolei produktyviai dirbančių juvelyrikos srityje. Parodoje pristatomi pirmųjų šios aukštosios dailės mokyklos absolventų darbai - Tiju Vaivadienės dekoratyvinių metalo plokščių ciklai ir Kazimiero Simanonio papuošalų komplektai. Būtent su K. Simanonio vardu siejamas 8 dešimtmečio pradžioje prasidėjęs meninių lietuvių juvelyrikos principų formavimas, suteikęs jai savitą raidos kryptį, besiskiriančią nuo dar 7 dešimtmetyje Felikso Daukanto įteisintos minimalizmo tendencijos. K. Simanonio sukurti unikalūs sidabro ir pusiau brangių akmenų papuošalai stebina savo ekspresyvia plastika, sodria, vos ne skulptūrine forma, skirtingų faktūrų derme, šviesokaitos kontrastais, virtuoziška atlikimo meistryste ir novatoriškais technologiniais sprendimais. K. Simanonio dėka įsigalėjo tendencija suvokti juvelyrinį dirbinį kaip miniatiūrinės plastikos kūrinį. Nuo tada imama drąsiai eksperimentuoti medžiagomis ir technologijomis.
9 dešimtmetyje šią kryptį tęsė jaunesniųjų kartų dailininkai, praturtinę juvelyriką kitų dailės sričių (tapybos ar grafikos) vaizdo formavimo principais, unikaliais techniniais sprendimais ir primirštų senųjų technologijų (tapybos emaliais, pertvarinės emalio technikos, inkrustacijos ir kt.) galimybėmis. Parodoje eksponuojamos Aleksandro Šepkaus sidabrinės, emaliais dekoruotos ir dramblio kaulu bei jūrų vėplio ilties gabaliukais inkrustuotos sagės. Ryškia individualia maniera kuria dailininkai juvelyrai Marytė ir Arvydas Gurevičiai, Birutė Stulgaitė, Rimantas Burneika, Sigitas Kreivaitis, Žilvinas Bautrėnas, Kazimieras Januta, Aušra Gaigalienė, Laimutė Rupšytė. Šių autorių dirbiniai (papuošalai ir dekoratyvinės plaketės) - originalūs savo medžiagų (metalų, emalių, natūralių ir pusiau brangių akmenų, gintaro, net medžio, odos ar tekstilės) deriniais ir meninio sprendimo individualumu.

Stiklo dirbiniai
Pirmosios žinios apie Lietuvos stiklininkystę siekia XVI a. XVII-XVIII a. - lietuviško meninio stiklo suklestėjimo laikotarpis. Tuomet Radvilų manufaktūrose Užeče ir Nalibokuose buvo gaminami ypač aukšto meninio lygio graviruoti stiklo dirbiniai. Tačiau vėliau šios tradicijos nutrūko, buvo primirštos, o XX a. stiklininkystę formavo jau naujos meninės tendencijos. Su dailiojo stiklo atgimimu siejama Stasio Ušinsko kūryba, su jo plėtros perspektyvomis - Valstybiniame dailės institute įsteigta meninio stiklo specialybė. 1967 m. ją įsigijo Gražina Didžiūnaitytė. Po to stiklininkų rengimas nutrūko dvylikai metų. Dailės instituto Kauno fakultete dailusis stiklas vėl pradėtas dėstyti 1979 m. Tada ir susidarė sąlygos šiai meno šakai nuosekliai plėtotis.
Lietuvos dailės muziejuje saugomas šiuolaikinio Lietuvos meninio stiklo rinkinys atspindi svarbiausias menines tendencijas. Reikšmingą rinkinio dalį sudaro G. Didžiūnaitytės kūryba. Ji buvo pirmoji Lietuvos meninio stiklo specialistė, nuosekliai brandinusį savo kūrybinį braižą, daug dėmesio skyrusi tapybinei stiklo raiškai. Tapybiškumo ji siekė ne tapydama ant stiklo paviršiaus, o formuodama karštą spalvotą stiklą. Ištobulinti techniniai įgūdžiai, drąsa eksperimentuojant, technologijos ir stiklo savybių išmanymas leido dailininkei išgauti pačius netikėčiausius ir subtiliausius efektus. Ypač dailininkė mėgsta daugiasluoksnį spalvotą stiklą. Daugelis jos darbų - aštuonių ir daugiau stiklo sluoksnių, inkrustuotų vėlgi daugiasluoksnio stiklo gabalėliais. Aštuntą dešimtmetį G. Didžiūnaitytė sukūrė reikšmingų darbų iš opalinio stiklo su karpyto vario vielute („Laumžirgiai”, 1973, Dekoratyvinė taurė, 1973). Tuo metu jos kūryboje ėmė ryškėti „organinė” kryptis, kai plastinių idėjų dailininkė sėmėsi iš gamtos formų („Laumžirgiai”, „Edelveisai”, 1978). Įvairus ir spalvingas gamtos pasaulis dailininkei tapo pagrindiniu kūrybos šaltiniu. Impulsų kūrybai teikė kalnų tarpekliai, ledonešiai, gėlių žydėjimas ir kt. Šios temos įkūnytos abstrakčiais asociatyviais vaizdais, spalvomis, neramiu linijų judėjimu. Nuo devinto dešimtmečio dailininkė vis dažniau kuria unikaliomis autorinėmis technologijomis. Virtuoziška technika padeda atsiskleisti subtiliausiems raiškos niuansams - nuo sodrių tapybinių derinių iki paslaptingų netikėtų fantazijų.
8 dešimtmetį meninio stiklo gyvenimą praturtino nauji autoriai. Algimantas Žilys iš dalies tęsė G. Didžiūnaitytės pradėtą intuityviąją-emocionaliąją meno kryptį. Eksperimentuodamas spalvomis ir tonais, dailininkas nuolat tobulino kūrinių formą. Vazų kompozicijoje „Rytmečio ūkai” (1986) subtilios nuotaikos perteiktos pilkšvais matinio stiklo niuansais bei nežymiu formų ir dydžių varijavimu. A. Žilio stiklo dirbiniai - plastiškų aptakių formų, plaukiančių linijų („Bomba”, 1990, Dekoratyvinė vaza, 1987). Juose ypač išryškintos pūsto stiklo savybės, jo plastiškumas, persišvietimas. Lengvai tonuotas stiklas turi matinį atspalvį. Ramūno Balsio kūryboje dominuoja dekoratyvinės kompozicijos ir dekoratyvinių indų komplektai. Pastarieji pasižymi elegancija ir subtiliais spalviniais deriniais. Sudėtingais technologiniais eksperimentais dailininkas sukūrė įdomių, sudėtingų faktūrų.
Prie stiklininkų „gildijos” 9 dešimtmetį prisijungė būrelis kūrybingo jaunimo. Meninių nuostatų brandumu išsiskyrė Vytautas Janulionis ir Danielius Ramelis. Nors vienas jų studijavo Taline, kitas Vilniuje, abu sieja artimas dizainui racionalus meninis mąstymas. Tuo šie dailininkai bene labiausiai skiriasi nuo vyresniosios kartos. Kūrinių formos geometriškesnės, spalvinė gama taupesnė, vientisesnė. V. Janulionis, panaudodamas stačiakampių ritmą, meninį įspūdį sustiprina tarsi aprasojusio matinio stiklo paviršiumi (kompozicija „Lietus”, 1985). D. Ramelis savo kūriniuose atsisako daugiatonių kolorito niuansų, apsiriboja vienspalviu baltu ar matiniu stiklu, į kurį įterpia kitos spalvos formas.

Parengta pagal parodos "Šiuolaikinė lietuvių taikomoji dailė" informacinį leidinį
Tekstus rengė Laima Bialopetravičienė, Gražina Gurnevičiūtė, Danutė Skromanienė, Nijolė Žilinskienė, Giedra Urmanaitė
Nuotraukos Mečislovo Sakalausko

LDM informacija 

© Lietuvos dailės muziejus, Žemaičių kultūros fondas, Žemaičių kultūros draugijos Informacijos centras
     Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu:  samogit@delfi.lt
     Tinklalapis atnaujintas 2011.08.12