PARODA „ŠIUOLAIKINIAI DAILIEJI JAPONŲ AMATAI“

Vilniaus paveikslų galerija, 2001 m. rugpjūčio 21-26 d.
Palangos gintaro muziejus, 2001 m. rugpjūčio 1-19 d.
Virtuali paroda

  • Parodos organizatoriai

  • Šiuolaikinių dailiųjų japonų amatų genezė

  • Šiuolaikinių dailiųjų japonų amatų bruožai:

  • Tai Japonijos fondo kilnojamoji paroda, kurio eksponavimą Lietuvoje organizavo Japonijos ambasados informacijos ir kultūros centras bei Lietuvos dailės muziejus. 
    Paroda „Šiuolaikiniai Japonijos amatai“ siekiama supažindinti su dailiųjų amatų įvairove, išryškinant keletą japonų amatams būdingesnių savybių. Parodos eksponavimą Lietuvoje koordinavo Gabija Žukauskienė, Japonijos ambasados informacijos ir kultūros skyriaus vadovė, Skaistis Mikulionis, Lietuvos dailės muziejaus vyr. muziejininkas.

    Pažymėtina, jog nuo Japonijos ambasados Lietuvoje įkūrimo 1997 m. kasmet į Lietuvą atsiunčiama po vieną Japonijos fondo inicijuotą kilnojamąją parodą. Besidomintys japonų menu jau turėjo galimybę pamatyti aitvarų ir vilkelių, šiuolaikinio plakato, meninės fotografijos parodas Vilniuje, Kaune ir Panevėžyje. 
    Šiais metai Japonijos fondas pristato Tokijo nacionalinio muziejaus parodą apie šiuolaikinius dailiuosius Japonijos amatus – 64 eksponatus iš molio, stiklo, medžio ir metalo. Parodos kuratoriaus Masami Shiraishi, Tokijo nacionalinio šiuolaikinio meno muziejaus Amatų galerijos vyriausiojo muziejininko, teigimu, nuosekliai perimdami ir tobulindami kitų šalių, pirmiausia Kinijos ir Korėjos, patirtį, japonų amatininkai ilgainiui suformavo unikalią, rafinuotą meninę tradiciją, ne tik išsaugant dirbinių formas ir jų puošybos būdus, bet ir pradedant naujos meninės raiškos paieškas. Pasak parodos „Šiuolaikiniai Japonijos amatai” kuratoriaus, vieniems menininkams artimesnės tradicinės nuostatos, kitiems imponuoja Europoje ir Amerikoje gimusios art deco ar konstruktyvizmo idėjos, treti, orientuodamiesi į buitį, kūrybiškumą derina su funkcionalumu. Menininkai, užėmę avangardines pozicijas, stengiasi išreikšti dailės koncepcijų naujumą konkrečiomis formomis, išryškindami prigimtines medžiagų savybes.

    Parodos virtualus variantas – Lietuvos muziejų portale „Lietuvos muziejai" www.muziejai.lt

    Ichishima Ogyo
    (1958-). „Blyksnis".
    Medinė lakuota dėžutė,
    inkrustuota perlamutru,
    dekoruota maki-e
    technika. 1996

    Ito Motohiko (1939-).
    Keraminis dubuo, 
    ištapytas magnolijomis,
    dekoruotas audeklo 
    imitacija. 1996

    Ol Masanori (1953-).
    Glazūruota keraminė
    puodynė, dekoruota
    vynuogynojų
    ornamentu. 1996

    Eri Sayoko (1945-).
    „Pavasario vėjas". 
    Medinė auksuota 
    dėžutė, dekoruota 
    krikane technika. 1993

Parodos organizatoriai
Japonijos fondo kilnojamąją parodą parengė Masami Shiraishi, Tokijo nacionalinio šiuolaikinio meno muziejaus Amatų galerijos vyriausiasis muziejininkas. Jo, parodos “Šiuolaikiniai japonų amatai” kuratoriaus, informacija apie parodą trumpai apibūdina 64 eksponuojamų kūrinių atrankos parodai kriterijus, parodoje rodomų kūrinių savitumą ir vertę.
Lietuvoje Japonijos fondo kilnojamosios parodos eksponavimą organizuoja
Japonijos ambasados informacijos ir kultūros centras ir Lietuvos dailės muziejaus.

Šiuolaikinių dailiųjų japonų amatų genezė
Japonų amatų istorija tęsiasi jau ne vieną šimtmetį. Nuosekliai perimdami ir tobulindami kitų šalių, pirmiausia Kinijos ir Korėjos, patirtį, japonų amatininkai ilgainiui suformavo unikalią, rafinuotą meninę tradiciją. Naujaisiais laikais, Japonijai susidomėjus Vakarų kultūra ir sparčiai perimant naujai pažintų kraštų visuomeninę patirtį, šalyje pavyko ne tik išsaugoti iš kartos į kartą perduodamas amatų tradicijas, dirbinių formas ir jų puošybos būdus, bet ir pradėti naujos meninės raiškos paieškas. Atsparos taškai originaliai kūrybai buvo įvairūs. Vieniems menininkams buvo artimesnės tradicinės nuostatos, kitiems imponavo Europoje ir Amerikoje gimusios art deco ar konstruktyvizmo idėjos, treti, orientuodamiesi į buitį, kūrybiškumą derino su funkcionalumu. Menininkai, užėmę avangardines pozicijas, stengėsi išreikšti dailės koncepcijų naujumą konkrečiomis formomis, išryškindami prigimtines medžiagų savybes.
Po Antrojo pasaulinio karo japonų vertybių skalė gerokai išsiplėtė. Tai turėjo įtakos ir sudėtingai amatų raidai, jų išsiskaidymui į daugybę krypčių. Nepaisant to, galima išskirti keletą bendrų temų, kurios ir nusako nūdienę amatų situaciją.
Paroda siekiama supažindinti su dailiųjų amatų įvairove, išryškinant keletą japonų amatams būdingesnių savybių. Pagal jas ekspozicija suskirstyta į šešias dalis.

Šiuolaikinių dailiųjų japonų amatų bruožai:

Iškilmingumas (tauriųjų spalvų magija)
Vienas pagrindinių japonų meno bruožų yra polinkis į prakilnias spalvas, pagarbus prisilietimas prie aukso ir sidabro. Japonų meistrai tauriųjų metalų dideliais kiekiais nežarstė, jie sukūrė technologijas, tokias kaip aukso ar sidabro lapelių klijavimas, aukso ar sidabro dulkių barstymas, aukso ar sidabro juostelių inkrustacija, įgalinusias naudoti brangų metalą ne kaip pagrindinę medžiagą, o tik kaip vieną iš daugelio komponentų. Neretai auksas ar sidabras derinami su skaisčiai raudona, oranžine spalva, švelniais, giliais žaliais tonais. Taip gimsta reto grožio iškilmingi spalviniai deriniai, atspindintys japoniškąjį spalvų pojūtį, kurį galima įžvelgti ir Yamato-e tapyboje. Nors auksas ir sidabras ryškiai spindi, juos naudojant siekiama pabrėžti ne tiek natūralią gamtos jėgą, kiek atverti jos gelmėse slypintį švelnumą.

Taurus paprastumas (natūralus medžiagų išraiškingumas)
Dar viena svarbi japonų meno savybė, visiškai priešinga jau aptarto iškilmingumo įspūdžio kūrimui, yra taurus paprastumas, tapatinamas su ramybės pojūčiu. Daugumai dirbinių būdingas santūrus prigimtinių medžiagų savybių išryškinimas. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: keramikoje jaučiame žiedžiamo molio paklusnumą, medyje - tekstūros grožį, patina apsitraukę metaliniai arbatos virduliai.
 Kiekviename šių pavyzdžių estetinis poveikis sukuriamas visiškai kitais būdais, nei jėgos ar spindesio demonstravimu. Čia pagrindinės raiškos priemonės - ramios, rimtos, pastelinės spalvos, lygių matinių paviršių tekstūra, organiška, linijinė kompozicija.

Raiškumas (aiškios formos ir grynos spalvos)
Japonijos amatų istorijoje ypač reikšmingi buvo vėlyvojo Taisho ir ankstyvojo Showa laikotarpiai (1930-40-ieji metai). Amatai tada tapo pripažinti kaip viena šiuolaikinio meno sričių. Žavėjimasis šiuolaikiškumu atvėrė kelią Europos meninėms idėjoms. Ypač populiarus buvo konstruktyvizmas, rėmęsis mokslo ir technikos žiniomis, daug kam itin patraukli buvo art deco stilistika, sąlygojusi atsiradimą kūrinių, paremtų tiesių linijų ir apskritimų kombinacijomis. Nūdienos mene neapsiribojama vien geometrinėmis linijomis ir plokštumomis - kūriniams gyvumo suteikia organiškesnės struktūros su tvirtomis, aštriomis briaunomis. Tokie darbai palieka švarumo ir tvardomos energijos įspūdį. Kolorito pasirinkimą lemia tos pačios tendencijos - pirmenybė teikiama grynoms spalvoms, sodriems jų atspalviams.

Išdailintos detalės (įmantri meistrystė)
Dažnai sakoma, kad detalių išdailinimas yra charakteringiausias japonų amatų bruožas. Meistriškumas tapo ypač vertinamas Edo laikotarpiu (1600-1868), tačiau sunku būtų paneigti, kad techniniam medžiagos apdorojimui nebuvo skiriama dėmesio nuo pat pradžių. Daugumą nūdienių dirbinių techniškai padaryti meistrams labai sunku. Šią tendenciją galima įžvelgti daugelyje sričių, ypač ji akivaizdi ekspresyviame dekoratyvių formų dizaine. Daugumoje šio tipo rafinuotų kūrinių matome, kaip meistrystė kūrinį padaro nuostabiai patrauklų, gražų ir aukštos kokybės.

Deformacija (nelygumo grožis)
Kita svarbi japonų amatų charakteristika yra tyčinė apvalių indų ar panašių dirbinių deformacija. Sugriaunant tobulas formas, tokias, kaip apskritimas ar kvadratas, randasi pavidalai, kuriuose atsiskleidžia kitapus tobulybės slypintis protu nesuvokiamas grožis. Taip atsiskleidžia japonų meno įžvalgos, kurių savitumas neretai glumina racionalaus mąstymo Vakarus. Deformaciją, kaip savotišką grožį, dažnai matome arbatos ritualo induose, nors paskutiniu metu menininkai ją naudoja ir kaip individualią raiškos priemonę.

Gėlės ir paukščiai (augalų ir paukščių motyvai puošyboje)
Nuo senų laikų amatininkai, dekoruodami savo dirbinius, naudojo gyvosios gamtos motyvus. Tiek kinų, tiek japonų ornamentavimo technikai būdinga gamtos objektų, tokių kaip gėlės, augalai, vaizdavimas. Ši tradicija gyva lig šiolei. Tačiau ir tradiciniai motyvai, laikui bėgant, patiria transformaciją. Visiškai suprantama, kad šiuolaikiniai menininkai gėles ir paukščius vaizduoja šiuolaikiškai. Kitaip tariant, vietoje konceptualių motyvų galima pamatyti originalų dizainą arba menininko individualybei artimą koloritą. Toks ornamentavimas atliekamas pritaikant specialią techniką ir panaudojant tokias spalvų dermes, kurios padeda atsiskleisti naudojamų medžiagų žavesiui.

Informaciją parengė Vytautas Balčiūnas, 
Vilniaus paveikslų galerijos vedėjas 
Tel. 220841; 8 287 16739.

Išvertė Gabija Žukauskienė

© Lietuvos dailės muziejus, Žemaičių kultūros fondas, Matematikos ir informatikos institutas
     Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu:  samogit@delfi.lt
     Tinklalapis atnaujintas 2011.08.12