Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
Neįgaliesiems     English       
   
 
      Laiškams      
 
     
 

Į skyriaus
pradžią

Lietuvos dailės muziejaus rinkinių katalogai



„Lietuvos skulptūra 1940 – 1990 muziejaus rinkiniuose“
(1998 m. Vilniuje išleisto katalogo elektroninė versija)
 

Katalogas. Vilnius, 1998. Ats. redaktorius Romualdas Budrys. Įvadinio straipsnio autorė ir katalogo sudarytoja Elona Lubytė. Vertėja Laimutė Zabulienė. Dailininkas Andrius Surgailis. Kompiuteriu rinko Margarita Aučynienė. Redaktorė Giedra Urmanaitė.

Rėmėjai:
Soroso šiuolaikinio meno centras Lietuvoje.
Leidykla „Aidai“.
UAB „Sapnų sala“.
Arūnas Baltėnas.
Alvydas Lukys.
Vladas Vildžiūnas.

Kataloge panaudota Soroso šiuolaikinio meno centro Lietuvoje archyvinė medžiaga.

Įžanginis žodis (lietuvių kalba)

Įžanginis žodis (anglų kalba)

Pavardžių rodyklė leidinyje

Santrumpos

A  B  Č  D  F  G  I  J  K
L  M  N  O  P  R  S  Š 
T  U  V  Z  Ž

Įžanginis žodis (lietuvių kalba)

Elona Lubytė
 
Rinkinio komplektavimo tvarka. 1940-1990 metai - Lietuvos okupacijos laikotarpis. Sudėtingi politiniai ir visuomeniniai pokyčiai pusę amžiaus vyko praradusioje nepriklausomybę valstybėje, kur unifikuotai buvo pripažįstamas vienintelis oficialus meno stilius - socialistinis realizmas. Tradiciškai sau­gantis ir reprezentuojantis kultūrą, Lietuvos dailės muziejus tapo ideologizuotos valdžios išlaikoma, t.y. mecenuojama ir kontroliuojama, institucija.
1949 metais vaizduojamosios dailės eksponatai, orientuojantis ne į chronologinę epochų, srovių tipologiją, o į politinį meno angažuotumą, buvo suskirstyti į tokių pavadinimų rinkinius: iki­revoliucinė rusų dailė; tarybinė rusų dailė; ikitarybinė Lietuvos dailė; tarybinė Lietuvos dailė; Vakarų Europos dailė. Tokiu būdu dirbti­nai buvo perskirta tarpukaryje ir tarybiniais metais kūrusių me­nininkų kūryba. Tarybinės Lietuvos dailės rinkinyje tada buvo 153 tapyti paveikslai, 150 grafikos lakštų ir 70 skulptūrų1, įgytų muziejaus meno vertybių pirkimo komisijos sprendimu. Šiandien skulptūros rinkinyje yra 1543 kūriniai, kurių didžioji dalis buvo įsigyta iš muziejuje - Vilniaus rotušėje, Dailės parodų rūmuose ir Lietuvių tarybinio meno galerijoje2 - nuolat vykusių teminių, jubiliejinių, personalinių, konkursinių parodų, peržiūrų. Į jas ilgą laiką buvo priimami tik LTSR dailininkų sąjungos tikrieji nariai, jos kandidatai ir jaunimo sekcijos nariai. Pagrindiniais tarybinio meno parodų iniciatoriais ir organizatoriais buvo Meno reikalų valdyba prie LTSR Ministrų Tarybos, 1953 metais reorganizuota į LTSR kultūros ministeriją, ir LTSR dailininkų sąjunga. Nuo 1948 metų dailės kūrinių pirkimo funkcijas iš muziejaus perėmė Meno reikalų valdybos komisija. Į ją, be kultūros valdininkų, įėjo Dailininkų sąjungos ir muziejų atstovai. Komisijos įgyti kūriniai būdavo paskirstomi Lietuvos muziejams. Nuo 1962 metų dailės kūrinių pradėjo įsigyti ir LTSR dailės fondas3. Tam naudojamos Dailininkų sąjungos lėšos, o pirkimui vadovaudavo aukščiau minėta žinybinė komisija. 8 ir 9 dešimtmetyje dalis tokiu būdu sukauptų kurinių buvo perduota ir į LDM rinkinius: 1971 metais - 19, 1974 - 36, 1980 - 38, 1985 - 106, iš viso - 199 skulptūros4.                
Mirusių dailininkų palikimo įsigijimo klausimus spręsdavo atskira respublikinė dailės, teatro ir muzikos palikimo ekspertų komisija, kurios nutarimu muziejaus rinkinius papildė mirusių dailininkų darbai: Rapolo Jakimavičiaus - 70 (1962); Juozo Mikėno - 40 (1976), Napoleono Petrulio - 71 (1985, 1987).
8 ir 9 dešimtmetyje prasiskverbę pro „geležinę užtvarą“, išeivijos menininkai, lankydami tėvynę, dovanojo muziejui emigracijoje sukurtų darbų, liudijusių dailininkų pastangas integruotis į Vakarų meno aplinką. Iki 1990 metų muziejaus rinkiniai pasipildė 40 Vytauto K. Jonyno, Prano Gasparonio, Jokūbo Dagio, Vytauto Kašubos darbų. Šis procesas ypač suaktyvėjo po 1990 metų.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, muziejaus skulptūros rinkiniai, išsaugant senas chronologines ribas, padalijami į du - senosios, XX amžiaus II pusės Lietuvos ir kitų kraštų5 - skulptūros rinkinius. 1993 metais muziejui grąžinami rinkinių formavimo įgaliojimai, kuriuos vykdo muziejaus fondų komplektavimo komisija. Po 1990 metų šiuolaikinio meno sklaida decentralizuojasi, kuriasi meno galerijos, privatūs skulptūrų parkai ir kt. Muziejus, perleidęs nūdienos meno parodų rengimą Šiuolaikinio meno centrui, neturėdamas nuolatinės šiuolaikinio meno ekspozicijos bei specialių saugojimo sąlygų, neįsigyja tarpdisciplinarinės stilistikos objektų, instaliacijų6. Skirstant negausias dailės kūrinių įsigijimui skirtas lėšas, užpildomos 8 ir 9 dešimtmečių „baltos dėmės“, nupirkti būdingiausi paskutinių metų tradicinės skulptūros kūriniai: 1991 - 40, 1992 - 9, 1993 - 1, 1995 - 5, 1996-2, 1997-6, 1998- 17.
Šiandien tik maža rinkinio dalis - 53 kūriniai - eksponuojama Klaipėdos paveikslų galerijoje. Didžioji saugoma saugyklose (buvusios Lietuvių tarybinio meno galerijos salėse). Nūnai gal tik muziejininkai prisimena, kad 1956-1988 m. skulptūros saugyklos glaudėsi Vilniaus arkikatedros Valavičių koplyčioje.
Meninės rinkinio ypatybės. Rinkinyje pristatytos visos skulptūros rūšys: apvalioji (1048), reljefai, bareljefai, horeljefai, dekoratyviniai reljefiniai pano (207), medaliai ir medalionai (235), plaketės (41).
Dominuoja oficialieji žanrai - portretas ir figūrinė kompozicija. Nedidelę rinkinio dalį sudaro asociatyvi mažoji plastika ir dekoratyvinė, t.y. lauko, skulptūra8.
Stilistiškai margas (nuo tarpukario neoklasicizmo, pokario socialistinio realizmo iki postmodernistinio konceptualizmo) muziejaus rinkinys atspindi imanentinę šiuolaikinės lietuvių skulptūros raidą bei ilgainiui šiek tiek pakitusią tarybų valdžios meno politiką, pristato įvairių kartų bei meninių nuostatų dailininkų kūrybą. Tarpukaryje nepergyvenusi XX amžiaus pradžios radikalaus modernizmo sąjūdžio, oficialiai orientuota į neoklasicistines tradicijas, lietuvių dailė, „ir ypač ryškios visuomeninės pa­skirties skulptūra, regis, nesunkiai galėjo priimti socialistinio meno sampratą. Tačiau importuotas socialistinio realizmo metodas tuoj pat atsiskleidė kaip dogmatiška, utilitariškai politizuota doktrina.“9
Oficialiosios dailės socialistinio realizmo aplinkoje 6-9 dešimtmečiais vykusią lietuvių skulptūros modernizaciją skatino pagarba tarpukario mokyklos tradicijoms, sietina su atskirų oku­puotos valstybės piliečių pastangomis socialistinio realizmo aplinkoje įteisinti individualų, novatorišką nūdienos stilių. 6 de­šimtmečio antroje pusėje prasidėjus meninio atsinaujinimo sąjūdžiui, Lietuvoje, skirtingai nei kitose sąjunginėse respublikose, Maskvoje ir Leningrade, nesusiformavo radikalusis undegraund'o tarpsluoksnis. Procesui būdingi „tyliojo modernizmo“, nonkonformizmo požymiai. „Didžioji dalis talentingų įvairių kartų lietuvių dailininkų, kūrusių minėtu laikotarpiu, dalyvavo valdžios kontroliuojamame žaidime, paisė jo taisyklių, net naudojosi žaidimo dalyviams taikomomis „lengvatomis“ (sakykime, rodė savo darbus vietinėse parodose, siuntė juos į sąjungines parodas Maskvoje, reprodukavo paveikslus periodiškai išeinančiuose albumuose), tačiau tuo pačiu metu jie (šie dailininkai) griovė vadinamąsias socialistinio realizmo dogmas, o už tai buvo val­džios barami, kai kada - baudžiami“10. Išvengus aštrios tradicionalizmo ir avangardizmo priešpriešos, Lietuvoje šalia oficialaus, reprezentacinio, ideologizuoto stiliaus susiformavo asociatyvi plastinių užuominų meno kalba, kurią šiandien aktualizuoja konceptualizmo link pasukusi jauniausių dailininkų karta. Jos meninių ieškojimų aplinkoje reiškiasi vyresnieji menininkai. 9 ir 10 dešimtmetyje Petras P. Aleksandravičius kūrė neoklasicistinius, Konstantinas Bogdanas - realistinius portretus, Vladas Vildžiūnas - figūrines vėlyvojo modernizmo stilistikos statulas ir kt.
Vykusi meninė lietuvių skulptūros plėtotė atsispindi 1940-1990 metų muziejaus rinkiniuose. Nacių okupacijos metais, nenutraukęs veiklos, muziejus rengė lietuvių ir vokiečių meno parodas, pirko kūrinius iš dailininkų studijų. Taip buvo įgyta kameriškų, stilistiškai susijusių su tarpukario neoklasicistinėmis ten­dencijomis, dar dirbtinai neideologizuotų kūrinių: Roberto Antinio „Eglė žalčių karalienė“(1943), Petro P. Aleksandravičiaus „Berniuko portretas“, „Viktoro Vizgirdos portretas“ (abu 1943), „Motina“ (1944), Juozo Mikėno „Mergaitė su vaisiais“ (1941), „Jauno vyro galva“ (1942), „Dainius“ (1943), „Poilsis“ (1944). Vėliau, 1958 metais, buvo įgytas ekspresyvios lipdybos Petro Vai­vados „Tapytojo Levo Mergašilskio portretas“ (1944), nulipdytas karo metais evakuacijoje, LTSR Liaudies komisarų tarybos Reikalų valdybos išnuomotoje lietuvių dailininkams Pamaskvio vasarvietėje“.11
Politizuotas diktatas konkretėjo pirmaisiais pokario metais. Tai reiškė ne tik ideologizuoto metodo diegimą meninėje kūryboje, bet ir tos kūrybos rezultatų pateikimo visuomenei strategi­ją. Socialistinio realizmo metodo privalumų bei ypatumų aiškinimo liaudžiai tikslais 5 ir 6 dešimtmetyje, vykdydami švietėjišką propagandinę veiklą, muziejaus darbuotojai kartu su Dailininkų sąjungos nariais rengdavo agitacines parodas kaimų ir gyvenviečių klubuose-skaityklose, po Lietuvą keliaujančiuose vagonuose-klubuose.
Kiekviena nauja politinė sistema siekia kuo greičiau sukurti save reprezentuojančius vaizdinius ženklus. Skulptūroje, be parodinių darbų, kuriuose dominavo portretas bei siužetinės figūrinės kompozicijos, tai - miestų paminklai. Pokario metais įgyvendinant Lenino monumentaliosios propagandos planą, buvo sparčiai naikinami senieji ir statomi nauji paminklai. Šį procesą muziejaus rinkiniuose atspindi Meno reikalų valdybos ir Dailininkų sąjungos skelbtų konkursų premijuoti projektai. Muziejuje buvo surengti Žemaitės, Marytės Melnikaitės, Salomėjos Nėries, Liudo Giros, Petro Cvirkos (visi 1948), Vinco Mickevičiaus-Kapsuko, Karolio Požėlos (abu 1956) paminklų, memorialinių monumentų, skirtų Kauno IX fortui (1966, 1968, 1970) ir Tarybinės armijos žygdarbiams (1972)12 konkursai. Pirmieji naujo­sios epochos herojų atminimą įamžinantys paminklų projektai, pakeitus veikėjų uniformas, formaliai kartojo tarpukario monumentalistikoje suformuotas schemas.
Valstybė, kaip ideologinė užsakovė, rūpinosi, kad būtų perkami jos reikalavimus atitinkantys kūriniai. Labai kruopščiai ir atsakingai, iš anksto, buvo ruošiamasi vadinamosioms dekadinėms parodoms Sąjungos sostinėje. 1951 metais skelbiamas tarybinių žmonių darbus kovoje už komunistinės visuomenės sukūrimą demonstruojančių žanrinių kompozicijų konkursas. Pre­mijuoti Petro Vaivados ir Broniaus Pundziaus didžiųjų statybų pradininkų Lenino ir Stalino portretai (I vieta), Henriko Rudzinsko figūrinė kompozicija „Pionierius - gamtos draugas“ (U vieta) po konkurso ir dalyvavimo parodoje papildė muziejaus rinkinius.
Pirmojo pokarinio dešimtmečio rinkinyje menine verte išsi­skiria Petro P. Aleksandravičiaus sintetinio realizmo portretai, Juozo Kėdainio žanrinės kompozicijos, Juozo Mikėno portretai ir eskizai. Įdomu stebėti, kaip Paryžiuje studijavusių Kauno meno mokyklos stipendininkų (Roberto Antinio, Juozo Mikėno, Broniaus Pundziaus) bei Petro P. Aleksandravičiaus, Rapolo Jakimavičiaus kūriniuose tarpukario tautinio neoklasicizmo stilis­tika saikingai keičiama socialistinio realizmo schemomis. Šiandien, atmetus ideologinį angažuotumą, dauguma to laikotarpio darbų domina atlikimo, lipdybos profesionalumu, realistiniu turinio tikslumu, pvz., Bernardo Bučo figūrinė kompozicija „Lietuvos partizanas“ (1946).        
6 ir 7 dešimtmečių skulptūros rinkinyje ryškus polinkis į temiškai ir plastiškai laisvesnes figūrines kompozicijas (Kazio Kisielio, Leono Striogos darbai), kamerišką, psichologiškai apibendrintą portretą (Petro P. Aleksandravičiaus „Rašytojas Balys Sruoga“, 1967; Gedimino Jokūbonio „Matematikos mokytojo J. Janulionio portretas“, 1962). Svarbias anuomet sąsajas su lietuvių dievdirbių tradicija liudija kirviu tašyti Alfonso Ambraziūno ir Vlado Vildžiūno „medinukai“. Kartu atsigręžiama į profesionaliosios tarpukario skulptūros tradicijas, kurios ryškios apibendrintai alegorinėje Roberto Antinio, Juozo Mikėno plastikoje, simbolinėse Jadvygos Mozūraitės-Klemkienės ir Broniaus Vyšniausko moters, motinos su vaikais statulose. Populiarios anuomet menų sintezės tendencijos akivaizdžios siužetiniuose Petro P. Aleksandravičiaus, Juozo Kalinausko, Juozo Kėdainio kalinėtuose vario reljefuose. Vis dar kuriami realizmo stilistikos Tarybų Sąjungos ir Lietuvos politinių veikėjų bei Lenino atvaizdai (Konstantinas Bogdanas, Napoleonas Petrulis ir kt).
Novatoriškiausi rinkinyje yra 8 ir 9 dešimtmečių įvairiakrypčio modernizmo bei postmodernizmo darbai, liudijantys posūkį asociatyvios plastikos įvairovės link. Orientuoti ne tik į liaudies meno tradicijas, bet ir į pasaulinės kultūros pasiekimus, jie muziejaus rinkinį papildė vėluodami, nes ne visuomet patekdavo į parodas13. Tuo metu noriau buvo perkami saikingesni plastiniai formos eksperimentai, pvz., barokizuotos Alberto Belevičiaus figūrinės kompozicijos. Toleruojama portretinio žanro stilizacija. Kartu su realistiniais Konstantino Bogdano, Napoleono Petrulio ir kt. portretais įgyjama kameriškų, ekspresyvios stilistikos Vytauto Šerio, lyrinių Leono Striogos, konceptualizuoti Algirdo Boso, Jono Meškelevičiaus, Regimanto Midvikio, Mindaugo Navako atvaizdų. Griežtai reglamentuotame kūrinių įsigyjime būta išimčių, pvz., Gedimino Karaliaus „Figūra“ (1972), viena iš pirmųjų konstruktyvistinių tarybinio laikotarpio skulptūrų, pateko į muziejų kaip Dailininkų sąjungos užsakytas ir specialiai Rygos skulptūros kvadrienalei sukurtas kūrinys. 1979 metais iš Vilniaus universiteto jubiliejui skirtos parodos įgyta asociatyviai įtaigi, anuomet aštriai provokuojanti Petro Mazūro skulptūra „Nikė“ (1976). Tai bene pirmoji postmodernistinė lietuvių skulptūra, kurioje dailininkas, eklektiškai derindamas klasikines medžiagas, transformavo antikinės Nikės motyvą - supančiota, akla pergalės deivė tada asocijavosi su Lietuvos dalia, prieštaringa žmogiškąja prigimtimi.
Lūžis kolekcijos formavime įvyksta 8 ir 9 dešimtmečių sandūroje, kai, be tradicinių jubiliejinių ir švietėjiško pobūdžio keliaujančių po miestelių ir gyvenviečių kultūros namus parodų, sparčiai įvairėja parodų tipologija14, palengva keičiasi ir pirkimą kontroliuojančių valdininkų požiūris į netradicinių kūrinių įsigijimą, pvz., 1988 metų Rygos kvadrienalės laureato Mindaugo Navako lauko skulptūra „Tiltelis“ (1988) po parodos pateko į muziejaus rinkinius. Modernistinės stilistikos kūriniai eksponuojami ne tik namuose, bet ir sąjunginėse parodose: Rygos skulptūros kvadrienalėse (1972, 1976, 1980, 1984, 1988), Tarybų Lie­tuvos dailės parodoje, skirtoje Spalio socialistinės revoliucijos 70-mečiui (Maskva, 1987). 1988 metais buvo surengtos pirmos Kultūros ministerijos finansuotos konceptualios parodos: Klai­pėdoje - „Žmogaus ženklai. Skulptūra, piešiniai, fotografija“ (ku­ratorės Rasa Andriušytė, Elona Lubytė); Vilniuje - „Tradicija lietuvių dailėje“ (kuratorė Raminta Jurėnaitė). Iš jų pirmą kartą įsigyti tuometinių Valstybinio dailės instituto studentų darbai: Algio Lankelio „Postūmis“ (1987), Artūro Railos „Vienas kubas“ (1988), Kazio Venclovo „Fragmentas“ (1988).
Tuo pačiu „nepamirštami“ ir ideologizuoto turinio darbai: 9 dešimtmetyje muziejus įsigyja Napoleono Petrulio Antakalnio karių kapinių portretinių antkapių gipsinius modelius: Motiejaus Šumausko, Mečislovo Gedvilo, Antano Sniečkaus portretus (1982-1985), Gedimino Jokūbonio šiandien jau nukelto Lenino paminklo (1980) Panevėžyje gipsinę ir bronzinę replikas.
Ideologiškai angažuota tematika nesvetima ir jauniems skulptoriams. Tai liudija realistiškai apibendrinta figūrinė Valdo Bubelevičiaus kompozicija „Pokalbis“ (1984), kurioje vaizduojamas Lenino ir Vinco Mickevičiaus-Kapsuko susitikimas, Romualdo Kvinto „Indijos politinio veikėjo Džavaharlalo Neru portretas“ (1987).
Palaipsniui įsigyjant naujausių srovių ir tendencijų darbų, buvo sukomplektuotas negausus, bet stilistiškai įvairus šiuolaikinės lietuvių skulptūros rinkinys, kuriame gana nuosekliai pristatoma ir novatoriška plastika. Perkama retai ir pigiai, pvz., abstrakti Vlado Urbanavičiaus skulptūra „Lapas“ (1978), 1984 metais įsigyta už 500 rb., o Broniaus Vyšniausko Lenino biustas (1985) - už 2000 rb. Šalia tradicinių oficialių darbų, realistinių Konstantino Bogdano, Petro Deltuvos, Gedimino Jokūbonio, Vytauto Mačiuikos, Napoleono Petrulio, Aloyzo Toleikio, Broniaus Vyšniausko ir kt. portretų individualiu figūros apibendrinimu išsiskiria Roberto Antinio (jaunesniojo), Vytauto Balsio, Ksenijos Jaroševaitės, Stanislovo Kuzmos, Dalios Matulaitės, Petro Mazūro, Stepono Šarapovo, Vlado Vildžiūno kūriniai. Radikaliausios naujumo požiūriu rinkinyje - asociatyvios kompozicijos, kuriose transformuojami gamtos (Gediminas Karalius, Šarūnas Šimulynas, Vytautas Šerys, Vladas Urbanavičius), daiktų ir rakandų (Mindaugas Navakas, Mindaugas Šnipas), abstraktūs (Regimantas Midvikis, Marijonas Slektavičius), konceptualiai ženkliški (Algis Lankelis, Artūras Raila) motyvai.
Atskirą, tradiciškai priskiriamą numizmatikos fondams rinkinio dalį sudaro 276 medalių, medalionų ir plakečių kolekcija, kurioje dominuoja 8 ir 9 dešimtmečių darbai. Be negausių teminiu požiūriu ideologiškai angažuotų medalių (Erikas Varnas, Skaistė Žilienė), surinkti kūriniai orientuoti į poetinių vaizdinių metaforiškumą. Jų tematikoje ryškus polinkis į Lietuvos, pasaulio istorijos bei aktualių kultūros, meninio gyvenimo įvykių ar personalijų paminėjimą. Greta tradicinių dvipusių (aversas, reversas) ir vienpusių medalių (Algirdas Bosas, Petras Garška, Edmundas Frėjus, Vincas Kisarauskas, Antanas Olbutas, Petras Repšys, Dovydas Zundelovičius ir kt.) bei plakečių (Romualdas Inčirauskas) rinkinyje esama netradicinių erdvinių plastinių simbolių (Gediminas Karalius, Stanislovas Kuzma, Kęstutis Musteikis, Steponas Šarapovas).
Skulptūrų medžiagos. Įdomi muziejaus rinkinyje esančių kūrinių medžiaginė įvairovė. Technologinėms kūrėjo, ypač skulptoriaus, galimybėms visada darė įtaką visuomeninės, ekonominės sąlygos. 5 dešimtmetyje Leningrado monumentaliosios dailės kombinate iš bronzos liejami tik valstybiniai užsakymai - miesto paminklai ir reprezentaciniai parodiniai darbai (Broniaus Pundziaus, Petro Vaivados „Stalinas ir Leninas“, 1954). Parodinėje plastikoje plačiausiai naudojama medžiaga yra gipsas, kartais jis tonuojamas, imituojant taurųjį bronzos paviršių. 6 ir 7 dešimtmetyje plastiniam atsinaujinimui pasirenkamos įvairesnės medžiagos: terakota, medis, akmuo (marmuras, granitas), kalinėto bei suvirinto vario reljefai, figūrinės kompozicijos. 8 ir 9 dešimtmetyje galutinai įsitvirtina medžiagų ir technologijų įvairovė, formuojasi specifinis skulptoriaus technologo tipas savo sumanymą nuo pradžios iki pabaigos įgyvendinantis savarankiškai15. Didėja darbų formatai, juntamas postmodernistiškai eklektiškas polinkis derinti skirtingas medžiagas, kontrastingai dažyti, tonuoti medį, terakotą, šamotą. Užsakominė fabrikinė bronzos liejyba vis dar prieinama tik reprezentaciniams, ypač portretiniams, užsakymams. Besidomintys laisvesne formos traktuote, bet negalintys atsilieti savo darbų kombinate, skulptoriai Ksenija Jaroševaitė, Petras Mazūras, Mindaugas Navakas, Vladas Urbanavičius, Vladas Vildžiūnas pačių įsirengtose liejyklose savarankiškai liedina bronzines statulas. Medalinkystėje, be negausių bronzos liejinių bei raižytų tiražinių štampų, paplinta įvairūs galvanoplastikos dangos metodai.
Muziejui bendradarbiaujant su Talino „Art“ kombinato bronzos liejykla, 8 ir 9 dešimtmetyje į patvarias medžiagas pradėta pervedinėti trapius gipsinius darbus. Taip pakartotinai atlieti bronzoje Juozo Mikėno reljefai, Napoleono Petrulio, Vytauto Šerio portretai.
Leidinio struktūra. Ligi šiol pristatančių muziejaus rinkinius leidinių16 struktūra nebuvo vieninga - skyrėsi katalogų maketai, informacijos pateikimo principai. Rengiant 1940-1990 metų Lietuvos skulptūros katalogą, bandyta pateikti kuo daugiau informacijos. Trumpose dailininkų biografijose17, be pagrindinių meno studijų, nurodoma svarbi, anuomet garantavusi socialinį statusą narystė kūrybinėse sąjungose, apdovanojimai. Įvardijamos pagrindinės menininkų kūrybos kryptys; pedagoginė veikla nenurodoma. Kūriniai surašyti chronologiškai pagal sukūrimo, o ne įsigijimo datą. Darbų išmatavimus žymi matmenys: apvaliųjų skulptūrų, horeljefų - trys, įskaitant pjedestalo aukštį; reljefų, plakečių - du; medalionų ir medalių - vienas (skersmuo nurodomas ne milimetrais, o kaip ir apvalios skulptūros, - centimetrais). Nurodant skulptūrų medžiagas, atskirai pažymimas jų apdirbimas: medžio, terakotos, gipso tonavimas; vario galvanoplastikos sidabravimas; vario skardos suvirinimas; autorinė bronzos liejyba; kombinatinis medalių tiražas ir kt. Darbo apraše minint dvi medžiagas, antroji žymi pjedestalą. Nurodant inventori­nius numerius, naudojami šifrai: S reiškia pagrindinį, Z - pagalbinį rinkinio fondą. Be signatūrų ir monogramų, į kūrinio apra­šą įtraukti medalių, plakečių ir medalionų įrašai. Portreto terminas taikomas kirstų ties kaklu biustų ir portretų atvaizdams. Vaizduojant asmenį visu ūgiu, t.y. kaip figūrinę kompoziciją, nurodoma tik portretuojamojo pavardė, kartais ir profesija, visuomeninės veiklos sritis, jeigu jas pažymėjo autorius. Figūrinių ir asociatyviai metaforiškų kompozicijų pavadinimai rašomi tokie, kokius pateikė dailininkai.
Leidinį papildo LDM vykusių lietuvių ir užsienio šalių dailininkų skulptūros parodų bei užsienyje muziejaus rengtų parodų katalogų sąrašas18, nes šiose parodose eksponuoti darbai patekdavo į muziejaus rinkinius.
Svarbi vizualinė katalogo dalis - iliustracinė medžiaga. Leidinyje atsisakyta įprastinio autoriaus kūrybos pristatymo, komonuojant iliustracijas čia pat prie kūrinių sąrašo. Atskirų skulptorių darbų kiekis ir jų svarba šiuolaikinės lietuvių skulptūros raidai ne visada tolygiai proporcingi: rinkinyje yra 103 Napoleono Petrulio, 17 Roberto Antinio (vyresniojo), 70 Juozo Mikėno, 4 (2 iš jų įgyti 1995) Teodoro K. Valaičio darbai. Chronologiškai išdėstytos iliustracijos pristato dominuojančią teminę tipologiją bei būdingiausias plastinės raidos tendencijas. Jos skyla į atskiras grupes: ekspozicijas, portretus (figūrinius, biustus), paminklų projektus, figūrines kompozicijas, asociatyvias kompozicijas, medalius ir plaketes. Dėl ribotų finansinių galimybių nuotraukos leidiniui nebuvo darytos specialiai. Jos surinktos ir publikuojamos geros valios ir paramos dėka. Leidinyje panaudota seniausio muziejaus fotografo skulptoriaus Stasio Vaitkaus, skulptoriaus Vlado Vildžiūno, fotografų Arūno Baltėno, Alvydo Lukio, Soroso šiuolaikinio meno centro Lietuvoje, „Aidų“ leidyklos, LDM fototekos archyvinė medžiaga. Keliolika metų rengtas leidinys galėjo pasirodyti tik Soroso šiuolaikinio meno centro Lietuvoje finansinės paramos dėka. Ačiū visiems padėjusiems.
 

1  LDM archyvas, Ap. 1. B.119. L.5.
2
Dailės parodų rūmai (dabar - Šiuolaikinio meno centras), pastatyti 1967 m., iki 1989 m. priklausė LDM.
1980 m. LTSR istorijos ir revoliucijos muziejui išsikėlus į naują pastatą, jo salėse (dabar - A. Goštauto g. 1) buvo atidaryta Lietuvių tarybinio meno galerija, veikusi 1984-1989 m.; šiuo metu čia įrengtos muziejaus vaizduojamosios dailės saugyklos.

3TSRS dailės fondo Lietuvos skyrius.

4 Antras pagal dydį po esančio LDM tarybinio laikotarpio skulptūros rinkinys yra Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, taipogi dažnai rengusio šiuolaikinio meno, ypač Kauno dailininkų kūrybos, parodas; mažesni, temiškai angažuoti, saugomi Lietuvos nacionalinio, regionų kraštotyros muziejuose. Pvz., Rokiškio krašto muziejus turi nemažai rokiškėno skulptoriaus Napoleono Petrulio kūrinių.

5 Atskirą, stilistiškai atsitiktinę tarybinio laikotarpio skulptūros rinkinio eksponatų grupę, neįtrauktą į katalogą, sudaro buvusių TSRS respublikų - Armėnijos, Azerbaidžiano, Baltarusijos, Gruzijos, Latvijos, Estijos - skulptorių kūriniai (85), perduoti muziejui TSRS dailės fondo.

6 Informacija apie jų sklaidą kaupiama Sorošo šiuolaikinio meno centre Lietuvoje (įsteigtas 1993) ir naujose meno galerijose.

Kūriniai, įsigyti po 1990 m., į katalogą neįtraukti.

8 Sąvokos mažoji plastika ir dekoratyvinė skulptūra, žyminčios tūrinę ir funkcinę kūrinių prigimtį ir liudijusios 8-9 dešimtmečiais opoziciškumą oficialiajai skulptūrai, šiandien, nagrinėjant formos ir turinio klau­simus, naudojamos rečiau.

9  XX a. Lietuvos dailės istorija. Lietuvių tarybinė dailė 1940-1960. - Vilnius: Vaga, 1990. - T.3, p. 29.

10 A. Andriuškevičius. Seminonkonformistonė lietuvių tapyba 1956-1986. - Lietuvos dailė: 1975-1995. - Vilnius: VDA leidykla, 1997. - P. 12.

11 XX a. Lietuvos dailės istorija. Lietuvių tarybinė dailė 1940-1960. -Vilnius: Vaga, 1990. - T.3, p. 65-66.

12  Paskutinių dviejų konkursų projektams būdingas modernus meninis atsinaujinimas.

13 Pirmoji personalinė G. Karaliaus paroda įvyko 1991 m., P. Mazūro - 1994.

14 Respublikinė jaunųjų dailininkų (1976), Vilniaus universitetas dailė­je (1979), Pabaltijo jaunųjų dailininkų (1979,1982,1985,1988), Pirmoji   respublikinė medalių ir mažosios plastikos (1979), Aloyzo Smilingio, Šarūno Šimulyno, Liongino Virbicko dekoratyviosios skulptūros (1980), Respublikinė skulptūros (1983), Pomirtinė Stepono Šarapovo kūrybos (1983), Pirmoji respublikinė medalių (1984), Pomirtinė Teodoro K. Valaičio kūrybos (1984), Ksenijos Jeroševaitės, Stanislo­vo Kuzmos, Petro Mazūro, Mindaugo Navako, Vlado Urbanavičiaus, Vlado Vildžiūno mažosios plastikos ir piešinių (1984) parodos.

15 M. Navakas. Medžiagos dialektika II Literatūra ir menas. - 1980, rugsėjo 27. - P. 8.

16 Lietuvos dailė 1907-1940. Tapyba, skulptūra I sudarytojai J. Zvicevičiūtė, P. Juodelis, įvadinio str. aut. P. Juodelis. - Vilnius: LDM, 1968. - 99 p.
Lietuvos dailė XVI-XIX a. Tapyba. Skulptūra / sudarytojas ir įvadinio str. aut. P. Juodelis. - Vilnius: LDM, 1969. - 146 p.

Lietuvos XVIII-XIX a. dailė. Piešiniai / sudarytoja ir įvadinio str. au­torė B. Svičiulienė. Katalogas. - Vilnius: LDM, 1972. - 105 p.

Lietuvių tarybinė grafika 1940-1970 / sudarytojai V. Gasiūnas, J. Kuzminskis (jaun.), įvadinio str. aut. V. Gasiūnas. - Vilnius: LDM, 1978. -358 p.

Lietuvos grafika 1907-1940 / sudarytojas ir įvadinio str. aut. V. Gasiūnas. - Vilnius: LDM, 1985. - 120 p.

Lietuvos tapyba 1940-1990 Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose / sudarytojos A. Tamonytė, L. Bialopetravičienė, R. Rutkauskienė, įvadi­nio str. aut. N. Nevčesauskienė. - Vilnius: LDM, 1996. - 230 p.

17 Tikslinant biografinius duomenis, buvo naudotasi Lietuvos dailinin­kų sąjungos, Lietuvos literatūros ir meno archyvais, sudarytojos ir
G. Jankevičiūtės surinkta medžiaga, rengiant knygą „Skulptūra 1975-1990“(„Aidų“ leidykla, 1997).

18 Į sąrašą neįtraukti parodų, vykusių ne muziejuje, katalogai, leisti Dai­lininkų sąjungos ir Dailės fondo.

 
 
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus

Tinklalapis atnaujintas 2011.08.11