TARPTAUTINĖS MUZIEJŲ DIENOS RENGINYS
LIETUVOS DAILĖS MUZIEJUJE
 
Vakaras „Lidijos Meškaitytės miniatiūrų menas“
 
Daivos Bielinienės ir Marijos Kuodienės spaudai parengta knyga „Lidija Meškaitytė. Gyvenimas ir kūryba“. 2004 m. išleido Lietuvos dailės muziejusGegužės 18 d. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) įvyko vakaras, skirtas Tarptautinei muziejų dienai. Jo organizatoriai į šį renginį pa kvietė ne tik muziejininkus, bet ir kitus mūsų visuomenės žmones  pagerbti unikalią savamokslę kūrėją. Renginio tema – „Lidijos Meškaitytės miniatiūrų menas“.
Surengtoje trumpalaikėje parodoje vakaro dalyviams buvo parodyta apie 40 jos miniatiūrų ir pristatytas LDM leidinys – dailėtyrininkių Daivos Bielinienės ir Marijos Kuodienės spaudai parengta knyga „Lidija Meškaitytė. Gyvenimas ir kūryba“. Šios studijos ir albumo išleidimą parėmė Kultūros ministerija ir Jurbarko rajono savivaldybė.
Kultūros vakare dalyvavo knygos autorės, prof. Viktorija Daujotytė, kultūrologė Irena Seliukaitė, LDM direktorius Romualdas Budrys, būrys svečių  iš Jurbarko rajono, tarp jų ir jurbarko rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Radeta savickienė, viena iš L. Meškaitytės testamento vykdytojų Teresė Petrauskienė. Vakaro metu dainavo Regina Maciūtė, grojo pianistė Elina Maslakova.
Renginio metu paskelbtas ir apdovanotas geriausias šių metų Lietuvos dailės muziejaus darbuotojas. Juo tapo LDM direktoriaus pavaduotoja ūkiui Onutė Antanavičienė.
 
Lidija Meškaitytė subtiliomis akvarelės miniatiūromis sukurtą tylos, ramybės ir grožio pasaulį įliejo į lietuvių tautodailės palikimą. „Mano darbui tereikia gerų akių, didelės kantrybės, keleto pačių ploniausių teptukų, buteliuko su vandeniu, akvarelinių dažų dėžutės ir popieriaus gabalėlio,“ – yra sakiusi pati autorė. Pasak R. Budrio, – retas reiškinys, kai savamokslė pasiekia tokį aukštą meninės įtaigos lygį.
Autorė – nelengvo likimo, Rytprūsių lietuvininkų valstiečių dukra, atkūrusi miniatiūrose gimtojo Antšvenčių kaimo gamtos grožį.
Gimė ji 1927 m. Pagėgių apskr. Smalininkų valsčiaus Antšvenčių kaime. Tėvai – krašto senbuviai, išsaugoję valstietiškas tradicijas. Per šią žemę praėjo karai ir vėlesnės negandos. Likimas lėmė, kad reikėjo pasitraukti iš namų. Tuomet sunkiai sužalota mergina, metus praleidusi lovoje, vėliau vaikščiodama su ramentais pradėjo piešti. Iš pradžių kopijuodavo atvirukus ar žurnalų iliustracijas, o vėliau ėmėsi ir akvarelės. Mažuose paveikslėliuose ji, vaizduodama paukštį, vabalėlį ar uogų kekę, ne tik pakartojo natūrą, bet ir sugebėjo išreikšti motyvo nuotaiką, charakterį. Mačiusi karo baisumus, skurdą, pati likusi invalide, Lidija buvo užsisklendusi, daug laiko būdama namų erdvėje, bandė perteikti ją kūrinėliuose. Mikroskopinis, labai jautrus realizmas pirmą kartą platesnei visuomenės daliai buvo parodytas 1952 m., vykstant parodai Jurbarko rajone. Po to garsas apie įdomią dailininkę pasklido toli. Nuo 1956 m. ji tapo plačiau žinoma. kartu su metais keitėsi, erdvėjo, stiprėjo jos kūryba, stebindama profesionalius dailininkus. Atsirado peizažų, kaimo vaizdų, portretų, natiurmortų. 1966 m. L. Meškaitytė buvo priimta į Liaudies meno draugiją, dalyvavo jos rengiamose parodose. Mirė L. Meškaitytė 1993 m. Testamentu ji savo kolekciją padovanojo. Lietuvai. Praėjus metams, Vilniuje, Lietuvos dailės muziejuje, buvo atidaryta apžvalginė jos kūrybos paroda. Čia eksponuotas svarbiausias savamokslės menininkės  palikimas – jos sukurtos 358 miniatiūros. Šiuo metu LDM saugomi 765 jos kūriniai. Kitąmet Lietuvos dailės muziejaus padalinyje Prano Domšaičio galerijoje (Klaipėda) turėtų pradėti veikti nuolatinė Lidijos Meškaitytės miniatiūrų paroda.
 
Išsamesnę informaciją apie renginį teikia LDM darbuotoja Marija Kuodienė. Tel. 261 70 46.
 
Lietuvos dailės muziejaus
Ryšių su visuomene centras
Tel. 2120841, 8 687 16739

 

© Lietuvos dailės muziejus, Žemaičių kultūros draugijos redakcija, Žemaičių kultūros fondas, Matematikos ir informatikos institutas. 2001
     Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu:  samogit@delfi.lt
     Tinklalapis atnaujintas 2011.08.10