Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
      Laiškams      
 
     
 

Į skyriaus
pradžią

 

Miniatiūrų muziejuje – Japonijos dailės klasiko Ando Horošigės (Hiroshige) paroda

Ando Hirošigės graviūra. Tokaido trakto 38 stotis OkazakisLietuvos dailės muziejus Neringos vasaros sezono šventės pradžioje, gegužės 30 d., Juodkrantėje, Miniatiūrų muziejuje (L. Rėzos g. 3), atidarė Japonijos dailės klasiko Ando Hirošigės medžio raižinių parodą „53 Tokaido trakto stotys“, kuri veiks iki rugpjūčio 31 dienos.
 
Japonų medžio raižiniai
 
Medžio raižiniai Japonijoje žinomi nuo IX amžiaus. Tolimuosiuose Rytuose, juos išpopuliarino vienuoliai budistai. Ksilografijos technika naudotasi dauginant sūtras, iliustruotus religinius tekstus. Savarankiška meno šaka medžio raižyba tapo XVII amžiuje. Reikšmingumu graviūra susilygino su kabukio teatru, arbatos gėrimo ceremonija, ikebana ir kitomis Japonijos kultūros bei meno sritimis. Tuo metu socialinėse, ekonominėse ir visuomeninio gyvenimo srityse vyko dideli pasikeitimai. 1639 m. išleistas įsakymas apie valstybės sienų uždarymą faktiškai atskyrė Japoniją nuo užjūrio šalių kultūros. Visuomenės diferenciacija gilėjo, ir kiekvienas jos sluoksnis jautė dvasinės atsparos poreikį. Tokiomis sąlygomis gimė demokratiškasis ukijo-ė menas, kurio principai skyrėsi nuo aristokratiškojo meno tradicijų – peizažų, paukščių, gėlių tapymo ant ryžių popieriaus ir šilko. Ukijo-ė produkcija –­ medžio raižiniai –­­ buvo pigesni ir tuo prieinami platesniems gyventojų sluoksniams. Ukijo-ė japoniškai reiškia nuolat kintančio pasaulio paveikslus. Kaip XVII a. antros pusės–XIX a. stilistinės dailės mokykla, ji puoselėjo kasdienio gyvenimo tematiką. Japonų mene tai buvo naujos eros pradžia. Ukijo-ė kitaip traktuoja „kalnų ir vandenų“, „gėlių ir paukš­čių“ žanrų tradicijas, plėtoja istorinius-mitologinius siužetus, daugiafigūres kompozicijas.
Per izoliacijos laikotarpį, trukusį pustrečio šimto metų, ukijo-ė menas tapo miestiečių buities dalimi. Jo adresatas buvo trečias luomas, užimantis oficialioje šalies hierarchijoje žemiausią vietą, o vaizdavimo objektas – pramogų pasaulis, kabukio teatro aktoriai, kurtizanių kvartalai, geišos, miestų vaizdai. Ukijo-ė graviūromis buvo iliustruojamos knygos, kalendoriai, puošiamas namų vidus. Graviūros naudotos kaip sveikinimo atvirukai, arbatos namų ir teatro afišos, amatininkų dirbtuvių produkcijos katalogai, ginklų, pypkių, šukų ir t. t. ornamentų rinkiniai. Dažnai jos atliko šiuolaikinių madų žurnalų funkciją, reklamuodamos madingų audinių raštus ir kimono modelius. Ukijo-ė buvo masinis menas. XVIII a. pradžioje šalyje medžio raižiniais prekiavo per 300 krautuvių. Vien Edo (Tokijas) mieste buvo 1000 ukijo-ė dailininkų. Jų darbus žmonės mėgo, pirko, bet dailininkai visą laiką buvo tartum šešėlyje. Patys nesistengė išsiskirti iš kitų cechų amatininkų, ir todėl biografinės žinios apie daugelį jų palyginti menkos.
Kaip ir visame Tolimųjų Rytų mene, ukijo-ė medžio raižiniuose buvo daug kaligrafijos ir poezijos – lakštuose gausu įrašų, monogramų, eilėraščių. Japonai, skirtingai nuo europiečių, nenaudojo štrichavimo, nevertino šviesotamsos, kitaip perteikė erdvę ir perspektyvą. Kuriamo vaizdo pagrindas buvo linija ir dekoratyvi spalvinė plokštuma. Dailininkus nedaug tedomino konkretaus personažo asmenybė ir jo individuali psichologija, socialiniai ryšiai ir santykiai su visuomene. Personažų herojų jausmai tipizuoti. Tokaido trakto žemėlapis
Medžio raižinius kūrė trys asmenys. Dailininkas tik piešdavo, nurodydavo pagrindines spalvas. Raižytojas ar jų grupė perkeldavo piešinį ant medžio, naudodami kai kada net 30 lentų. Tiko vyšnios, kipariso, magnolijos, buksmedžio, klevo mediena. Spaudėjas raižinį atspausdavo rankiniu būdu ant specialiai paruošto minkšto ryžių popieriaus, naudodamas natūralius pigmentus. Nuo jo priklausė galutinis polichrominis sprendimas. Kai kada raižinius lakuodavo, apiberdavo perlamutro ar metalo pudra. Raižytojai darbą dalydavosi: aukščiausio rango meistrai raižydavo šukuosenas, veidus, žemesnės kvalifikacijos – figūras ir drabužius. Mažiau atsakingas vietas raižydavo pameistriai. Dailininkas, raižytojas ir spaudėjas būdavo beveik lygiaverčiai kūrinio autoriai. Tuo japonų ksilografija skyrėsi nuo europinės. Pradžioje ji buvo monochrominė, vėliau spalvota.
Ukijo-ė klestėjimas baigėsi XIX a. antroje pusėje. Maždaug tuo metu iš gyvenimo išėjo ir didieji ukijo-ė menininkai – Katsušika Hokusai, Ando Hirošigė, Kitagava Utamaro, Keisai Eisen, Utagava Kunisada.
Šią vasarą Juodkrantės gyventojai ir jos svečiai turi retą progą pamatyti atvežtą iš Japonijos vieną įdomiausių japonų grafiko Ando Hirošigės (1797–1858) raižinių ciklą „53 Tokaido trakto stotys“.
 
Ando Hirošigė ir jo graviūrų ciklas
Ando Hirošigė gimė Edo mieste, smulkaus samurajaus, ugniagesių brigadininko šeimoje. Nuo vaikystės išsiskyrė piešimo gabumais. Pirmą sukrėtimą būsimasis dailininkas patyrė sulaukęs trylikos: beveik per metus netekęs tėvų, turėjo išmokti gyventi savarankiškai. 1811 m. įstojęs į žymaus ukijo-ė raižybos meistro Utagavos Tojočiro mokyklą, po metų gavo meistro liudijimą. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu Hirošigė daugiausia kūrė gražuolių (bijinga) ir aktorių (yakusha-e) portretus.
Ieškodamas savito stiliaus, Hirošigė išmėgino visus tradicinius ukijo-ė žanrus, kol suvokė, kad jo pasaulėjautai artimiausias yra peizažas. Stiprų poveikį jaunam dailininkui padarė Kacušikos Hokusai (1760–1849) peizažiniai ciklai –­ jis jais liko sužavėtas. Suvokęs gamtos studijų reikšmę, dailininkas daugiau laiko praleisdavo piešdamas gamtoje bei kopijuodamas didžiųjų peizažinės tapybos meistrų kūrinius.
1832 m. Hirošigė leidosi į ilgą kelionę Tokaido traktu su oficialia procesija, vykusia į Kiotą įteikti dovanų imperatoriui. Tai pirmoji dailininko kelionė vienu iš penkių oficialių to meto kelių, jungusių Edo ir Kioto miestus. Veikiamas įspūdžių, Hirošigė nepaliaudamas škicavo trakto stotis ir jų aplinką. Skirtingi dvasia, motyvais ir kompozicija raižiniai vaizduoja pakelės miestelių kasdienybę, vietinius papročius, keliautojų virtines ir didingą gamtą. Taip susidarė didžiulio pasisekimo sulaukęs peizažinių raižinių ciklas „53 Tokaido trakto stotys“.
Polemizuodamas su Hokusai gamtovaizdžiais, Hirošigė pamažu sukūrė savo lyrinio, kamerinio peizažo koncepciją. Į gamtą jis žvelgė kaip vienišas, mąstantis, atidžiai jos grožį stebintis žmogus. Vaizdų įtaigą sustiprina atskiros detalės, ypač rūke skęstančių medžių ar tolumoje dunksančių kalnų kontūrai. 1833–1839 m. sukurti Hirošigės ciklai išsiskiria netikėta kompozicija. Dailininkui svarbu šviesos kaita skirtingu paros laiku, šviesos atspindžiai vandenyje. Hirošigė meistriškai vaizduoja šviesėjančią dangaus horizonto liniją, erdvės gelmę. Lygindami jį su kitais ukijo-ė raižybos meistrais, matome ypač jautriai perteiktą gamtos žavesį ir spalvingumą. Menininkas vaizduoja savo peizažuose lietaus, rūko, minkšto sniego pusnių, brėkštančio ryto, nakties motyvus.
Po Hokusai mirties 1849 m. Hirošigė tapo japonų klasikinės raižybos lyderiu. Jo talentas pasižymėjo jautria spalvų kalba, kompozicinių sprendimų įvairove, lengva kontūrinio piešinio linija. Jausdamas būtinybę perteikti patirtį ne tik savo mokiniams, dailininkas išleido keletą iliustruotų vadovėlių. Ypač vertinami jo paskutiniaisiais gyvenimo metais sukurti peizažinių graviūrų triptikai ir ciklai „Daugiau nei 60 įvairių provincijų vaizdų“ (1856–1858), „Trisdešimt šeši Fudzijamos vaizdai“ (1854–1858), „Sniegas, mėnulis, gėlės“ (1857), „Šimtas Edo vaizdų“.
 
Parengta pagal Japonijos ambasados pateiktą informaciją
 
 
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus

  Tinklalapis atnaujintas 2011.08.10