TAIKOMOSIOS DAILĖS MUZIEJAUS EKSPOZICIJA

PROFESIONALIOJI SAKRALINĖ DAILĖ

Lietuva į krikščioniškąjį pasaulį įėjo tuo metu, kai jame klestėjo gotikos dailė. Ankstyviausieji bažnytinės dailės kūriniai į Lietuvą buvo įvežti daugiausia iš Vidurio Europos šalių (Lenkijos, Čekijos, Vokietijos). Jie, kaip ir bažnyčių dekoruoti atvykstančių svetimšalių dailininkų kūriniai, diegė naują, krikščioniškąją ikonografiją ir estetiką, kurią labai greitai perėmė vietiniai meistrai, atvežtines formas praturtinę sava menine patirtimi.
Ekspoziciją pradeda XVI–XVIII a. Vakarų Europos dailininkų paveikslai, supažindinantys su vakarietiškosios tradicijos renesanso, manierizmo ir baroko religine daile, skirtingomis nacionalinėmis tapybos mokyklomis. Dėmesys žmogui ir jį supančiai aplinkai akivaizdus Antonio Campi kompozicijoje „Šventosios moterys prie Kristaus kapo“, nežinomo dailininko drobėje „Puota fariziejaus namuose“, nutapytoje pagal Paolo Veronese kompoziciją. XVI a. pasireiškusio manierizmo bruožai pastebimi Bassano dirbtuvėje sukurtame paveiksle „Kristaus guldymas į karstą“, Marcello Venusti „Pietoje“, Bartholomeo Sprangerio paveiksle „Šv. Uršulė su kankinėmis“. Antimanieristinei Bolonijos akademijos krypčiai atstovauja Lodovico Carracci drobė „Kristus kape“.
Su italų baroko daile supažindina Salvatoro Rosos drobė „Šv. Povilas Atsiskyrėlis“, Gvido Reni „Šv. Sebastijonas“, lengva ir žaisminga „Loreto Dievo Motina“, priskiriama Pietro Berretini da Cortonos rato dailininkui. Flandrijos dailininkų pamėgtas sodrias formas ir turtingas faktūras atpažįstame Janno van Boeckhorsto drobėje „Mozės radimas“, nežinomo XVII a. dailininko paveiksle „Kristus Emause“. Efektingam, dekoratyviam Austrijos barokui būdinga Johanno Michaelio Rottmayerio drobė „Lotas su dukterimis“. Gyvenamajai aplinkai artimais šventųjų tipažais ir kraštutine jausmų įtampa išsiskiria ispanų baroko dailininkų paveikslai – Francisco Ximenezo „Šv. Marija Magdalietė“, Juano Rizi „Kunigas su kryžiumi“.
Baroko pradžia Lietuvoje susijusi su jėzuitų ordino veikla ir Katalikų Bažnyčios reforma. XVI a. antroje pusėje-XVII a. pradžioje Katalikų Bažnyčios globon sugrįžo dauguma įtakingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės didikų. Atsivertimų banga paskatino gausias bažnyčių ir vienuolynų fundacijas. Ypač dosniai buvo remiami vienuolynai, kurių skaičius nuo 36 XVI a. išaugo iki 329 XVIII a. pabaigoje. Daugelis vienuolijų, visų pirma – jėzuitų, turėjo savų profesionalių architektų ir dailininkų. Dosnūs ir ambicingi fundatoriai taip pat rūpinosi, kad jų statydinamų šventovių dekoras prilygtų europiniam menui. Pacų, Sapiegų ir kitų didikų pakviesti XVII a. Lietuvoje dirbo talentingi italų dailininkai. XVIII a. sustiprėjo ryšiai su Vokietijos, Austrijos meno centrais.
Vienuolynų bažnyčių dekore daug vietos buvo skiriama vienuolijų steigėjams ir žymiausiems šventiesiems. Katalikams skirtingai nuo protestantų aukštinant Švč. M. Mariją, daugelis Lietuvos šventovių XVII–XVIII a. pasipuošė Dievo Motinos paveikslais, kurių ne vienas išgarsėjo malonėmis: Šiluvos, Žemaičių Kalvarijos, Pivašiūnų, Tverų, Linkuvos ir kt. Vykdant Katalikų Bažnyčios reformą, sustiprėjo šventųjų kultas. Lietuvoje ypač populiarūs buvo šv. Antano, šv. Kotrynos, šv. Barboros, šv. Jono Nepomuko ir, be abejo, Lietuvos globėjo šv. Kazimiero atvaizdai.
Iš didelio ir įvairaus Lietuvos baroko paveldo ekspozicijoje pristatomi Simono Čechavičiaus altoriniai paveikslai, sukurti Vilniaus benediktinių Šv. Kotrynos, jėzuitų Šv. Ignoto, vizitiečių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioms, nežinomų Vilniaus bei provincijos dailininkų drobės ir skulptūros, kadaise puošusios įvairias Lietuvos šventoves.

Danutės Mukienės nuotraukos

 

© Lietuvos dailės muziejus, Žemaičių kultūros fondas, Matematikos ir informatikos institutas
     Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu:  samogit@delfi.lt
     Tinklalapis atnaujintas 2011.08.10