TAIKOMOSIOS DAILĖS MUZIEJAUS EKSPOZICIJA

LIETUVIŲ LIAUDIES SAKRALINIS MENAS

TDM antrojo aukšto foje, 2005 m. Irenos Varanytės nuotrauka iš LDM archyvo

Senasis liaudies menas glaudžiai susijęs su valstiečių žemdirbių ir kaimo amatininkų krikščioniškąja pasaulėjauta, dvasinėmis ir moralinėmis tautos vertybėmis.
Iš tautodailės palikimo ypač brangintina mažoji architektūra – nykstantys nuo laiko sodybų, pakelių ir laukų kryžiai, koplytėlės, stogastulpiai. Kazys Šimonis (1887–1978), keliaudamas per Lietuvą, daug jų nupiešė, fiksuodamas formų įvairovę. Žemaitijoje labiau buvo mėgstama statyti koplytstulpius ir koplytėles, Aukštaitijoje – aukštus stogastulpius. XIX a. II pusėje milžiniškus ąžuolinius kryžius drožė Vincas Svirskis (1835–1916). Dirbo jis Kėdainių, Surviliškio, Krakių, Truskavos apylinkėse, išdrožė per 250 memorialinių paminklų. Lietuvos dailės muziejuje saugoma 20 šio talentingo menininko kryžių. Svirskis buvo neeilinis dievdirbys – jo originaliose sudėtingose bareljefinėse kompozicijose „Paskutinė vakarienė“, „Šv. Izidorius“, „Kristaus krikštas“, „Pieta“ atpažįstame stipriai veikusį liaudies meną baroko stilių.
Liaudies medžio skulptūra – viena originaliausių ir turtingiausių lietuvių tautodailės šakų. Būdingiausi skulptūrėlių siužetai – iš Marijos, Kristaus, šventųjų gyvenimo. Tai Švč. Mergelės Marijos Nekaltas Prasidėjimas, Sopulingoji Dievo Motina, Pieta, Kristus Nazarietis, Rūpintojėlis ir kt. Labai populiarus yra šv. Jurgis – viena gražiausių liaudies skulptūros kompozicijų. Šventasis vaizduojamas kaip karys, jis – krikščionybės nešėjas, nuo blogio gynėjas, gyvulių globėjas. Šv. Florijonas, vaizduojamas su kubilėliu rankoje, saugo valstiečio sodybą nuo gaisro. Prie vandens dažnai buvo statomos koplytėlės su šv. Jono Nepomuko ar šv. Jono Krikštytojo figūromis.
 
   
Ekspozicijos fragmentas Ekspozicijos fragmentas
 
Šventųjų skulptūrėles droždavo bemoksliai medžio drožėjai, vadinami dievdirbiais. Iš liepos, rečiau ąžuolo, paprastais įrankiais išdrožtos skulptūrėlės vėliau buvo padengiamos polichromija. Be apvalios skulptūros, plito ir bareljefinė, horeljefinė. Lietuvių liaudies skulptūrai būdinga lakoniška apibendrinta forma, masių pusiausvyra, kontrastingi spalvų deriniai, gili psichologinė charakteristika.
Kaimo bažnyčių altorius, procesijų altorėlius, bažnytines vėliavas, valstiečių trobas ir klėtis puošė primityvūs nežinomų autorių tapyti paveikslai. Keturiolikos stočių Kryžiaus kelio paveikslus matome bažnyčių viduje, šventorių koplytėlėse ar didesnėse lauko koplyčiose. Primityviu piešiniu, kontrastingomis spalvomis, tragizmo išraiška išsiskiria Kristaus Kryžiaus kelio paveikslai iš Paskarbiškių bažnyčios (Šilalės r.), nutapyti XIX a. viduryje. Seniausi paveikslai sukurti ant medžio lentos XVII a. nežinomų dailininkų. Tai altoriaus antepediumo triptikas „Šv. Pranciškus, angelų maitinamas“ ir keturi altoriaus sparnų paveikslai: „Šv. arkangelas Mykolas“, „Šv. Kotryna“, „Šv. Andriejus“, „Šv. Agota“.
Ekspozicijos fragmentas Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas Ekspozicijos fragmentas
XIX a. plačiai plito medžio raižiniai. Daugiausia jų randama Vakarų Lietuvoje – Salantuose, Darbėnuose, Kretingoje, Varniuose. XIX a. I pusėje dirbo Steponas Kuneika, tęsęs baroko meno tradicijas liaudine forma raižinyje „Kristaus apraudojimas“. Kitas žinomas raižytojas – Aleksandras Vinkus (1832–1912) iš Darbėnų – sukūrė primityvios meninės išraiškos, monumentalius, dekoratyvius, spalvingus raižinius „Adomas ir Ieva“, „Šv. Jurgis“, „Aušros Vartų Gailestingumo Motina“, „Paskutinis teismas“, „Blaivybės įvedimui paminėti“.
Parodoje eksponuojami XVIII ir XIX a. pradžios kaimų ir miestelių bažnytinių procesijų atributai - kryžiai, altorėliai, žibintai. Ypač įspūdingos apdailos puošnumu procesijų vėliavos, siuvinėtos, aplikuotos, tapytos vienuolių ir kaimiečių moterų.

Danutės Mukienės nuotraukos

© Lietuvos dailės muziejus, Žemaičių kultūros fondas, Matematikos ir informatikos institutas
     Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu:  samogit@delfi.lt
     Tinklalapis atnaujintas 2011.08.10