TAIKOMOSIOS DAILĖS MUZIEJAUS EKSPOZICIJA

Sentikių, stačiatikių ir unitų ikonos bei metalo dirbiniai

Ekspozicijos fragmentasSu Rytų Bažnyčia (stačiatikiais) Lietuva susidūrė dar prieš krikštą – Stačiatikių Bažnyčiai priklausė rytinėse Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse gyvenę slavai. XVII a. pab. – XVIII a. Lietuvoje apsigyveno daug rusų sentikių. Dar daugiau stačiatikybę išpažįstančių rusų kolonistų į Lietuvą atsikėlė po 1863 m. sukilimo numalšinimo, carinei Rusijai vykdant katalikybės slopinimo ir krašto rusifikavimo politiką. Šiuo metu Lietuvoje veikia 50 sentikių maldos namų, 41 stačiatikių cerkvė ir Vilniaus Šv. Dvasios vienuolynas. Rytų apeigų katalikams (unitams) grąžinta Švč. Trejybės bažnyčia Vilniuje.
Stačiatikių liturgija ir bažnytinis menas remiasi bizantiškąja tradicija. Stačiatikiai nepripažįsta skulptūrų, tačiau šventovių puošyboje mielai naudoja tapybą. Populiariausia ir labiausiai mėgstama tapybos sritis yra ikonos. Per ilgus amžius nusistovėjęs ir bažnyčios autoritetu patvirtintas kanonas reglamentuoja jų siužetus, šventųjų vaizdavimo būdą ir net tapybos technologiją.
Kristus dažniausiai vaizduojamas kaip rūstus pasaulio valdovas – Visavaldis (gr. Pantokrator). Šventųjų užtarimo idėja perteikiama Meldimo (gr. Deēsis) kompozicijomis, kurių centre vaizduojamas Kristus, o šonuose - į jį besikreipiantys Švč. Dievo Motina, šv. Jonas Krikštytojas ir kiti šventieji. Ypatinga pagarba Stačiatikių Bažnyčioje skiriama Švč. Dievo Motinos atvaizdams. Religinėje literatūroje minima apie 700 skirtingų pavadinimų Švč. Dievo Motinos ikonų. Seniausias ir iškilmingiausias ikonografinis tipas yra Kelrodė (gr. Hodegetria). Jame Marija vaizduojama frontaliai, viena ranka glaudžianti Kūdikį Jėzų, kita rodanti į jį. Jėzus dešine ranka laimina žmoniją. Motinos ir sūnaus meilę išreiškia intymesnė, švelnesnė Myluojanti (gr. Eleusa, rus. Umilienijie). Ne mažiau populiarios Švč. Dievo Motinos Ženklo ikonos, primenančios Jėzaus įsikūnijimą.
Svarbų vaidmenį stačiatikybėje vaidina šventųjų kultas – bažnytiniame kalendoriuje minima per 5000 šventųjų. Šv. Floras ir Lauras laikomi arklių ir arklininkų globėjais, šv. Dmitrijus Solunietis padeda kovojant su priešais, šv. Mikalojus (rus. Nikolaj) globoja keliauninkus, žemdirbius, našlaičius ir vargšus, į šv. Panteleoną kreipiamasi susirgus. Įvairių siužetų ikonų pakraščiuose dažnai nutapomi užsakovų globėjų atvaizdai.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ikonų tapyboje susiformavo savita stilistika, kurioje persipynė Rytų ir Vakarų dailės bruožai. LDK ikonų tapytojai daug laisviau traktavo kanonines kompozicijas, naudojo vietinį tipažą, liaudies ornamentus, buities detales.
Stačiatikių plėtota ikonų tapybos tradicija veikė ir katalikiškąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dailę, suteikė jai savitų bruožų.

Danutės Mukienės nuotrauka

 

© Lietuvos dailės muziejus, Žemaičių kultūros fondas, Matematikos ir informatikos institutas
     Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu:  samogit@delfi.lt
     Tinklalapis atnaujintas 2011.08.10