Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
      Laiškams      
 
     
 

Į skyriaus
pradžią


Sofija Veiverytė (Liugailienė)

 

Dailininkė tapytoja Sofija Veiverytė gimė 1926 m. balandžio 13 d. Naujatriobiuose (Kauno r.). Mirė 2009 m. liepos 23 dieną.

S. Veiverytė 1949 m. baigė freskos ir mozaikos specialybę Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, kur tuomet dėstė didžios asmenybės – Stasys Ušinskas, Liudas Truikys ir kt. Po studijų liko institute – dėstė iki 1951 metų. 1951–1985 m. dėstė Lietuvos dailės institute (profesorė – 1982) ir yra išugdžiusi talentingą kūrėjų būrį.

S. Veiverytė dailės parodose dalyvauja nuo 1954 metų. Nuo 1957 m. ji – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Menininkė pelnė daugybę premijų, apdovanojimų Lietuvoje ir užsienio parodose: LTSR valstybinė premija (1974), LTSR liaudies dailininkės vardas (1976), TSRS valstybinė premija (1981), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinas (1996), Estijos Respublikos Baltosios žvaigždės ordinas (2004).

S. Veiverytės tapybos stilius, monumentaliosios tapybos samprata turėjo įtakos ištisai dailininkų monumentalistų kartai. Dailininkė nutapė figūrinių kompozicijų („Pogrindininkai“ (1967, LDM), „Fechtuotojai“ (1971), ciklas „Baletas“ (1978–1979, LDM), „Jaunoji šeima“ (1981, LDM), „Vilniaus architektai“ (1983), „Taikos kongresas“ (1986, LDM), portretų (Augustino Savicko (1968, LDM), Vytauto Igno (1973, LDM), Nijolės Ambrazaitytės (1977, LDM ir 1979), Jono Kuzminskio (1976, LDM), Raimondo Katiliaus (1985), Kazimiero Simanonio (1986), aktų („Aktas“ (1976), „Moters aktas“ (1986), sukūrė freskų („Liaudies šokis“ Naujosios Akmenės kultūros rūmuose (1958), piešinių (daugiausia portretai).

S. Veiverytė išsaugojo svarbiausią monumentaliosios tapybos bruožą – organišką santykį su architektūra. Piešinys dailininkės kūryboje visuomet užėmė svarbią vietą. Dailininkės piešinių linija lanksti, virtuoziškai tiksli, per ją atsiskleidžia improvizacinė dailininkės prigimtis ir gebėjimas perteikti vaizduojamo žmogaus dvasinę būseną. Kūriniai didelio formato, monumentalūs, ekspresyvūs.

S. Veiverytės kūryboje išskiriamos trys sritys: monumentalioji dailė, molbertinė tapyba ir piešinys. Jos darė įtaką viena kitai – iš to gimdavo ryškūs, įtaigūs, saviti kūriniai: figūrinės kompozicijos, portretai, kuriuose ryškus autorės sugebėjimas perteikti vaizduojamo asmens dvasios būseną, monumentaliai ir drąsiai apibendrinti psichologinį tipą. Kartais autorė naudodavo grotesko, deformavimo, neišbaigtumo raišką, kartu pabrėždavo, matyt, jos mėgstamą stipraus, gražaus žmogaus idėją. Nuo 9-ojo dešimtmečio S. Veiverytės kūryboje atsirado romantizuoti žvėrių, žirgų motyvai, istorinės temos („Durbės mūšis“(2003). Atsiskleidė improvizacinė dailininkės prigimtis, minkštėjo linijų plastika. Menininkė domina istorinės asmenybės – Žygimantas Augustas, Barbora Radvilaitė, Vytautas Didysis ir kt. Pasak N. Nevčesauskienės, „dailininkė plastinę raišką varijuoja naudodama minimalią spalvinę gamą, demonstruoja velaskezišką potėpio virtuoziškumą“.


Tekstas parengtas 2009-07-24 pagal interneto svetainės http://www.ldm.lt (http://www.ldm.lt/RRM/S_Veiveryte.htm, žiūrėta 2009-07-01) informaciją, pagal internetinės svetainės http://www.paintings.lt (http://www.paintings.lt/lt/parodos/exhibition-galery_51.html, žiūrėta 2009-07-07) informaciją.

 

 

 

 
 
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus

Tinklalapis atnaujintas 2011.08.09