Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
      Laiškams      
 
     
 

Į skyriaus
pradžią


Petras Aleksandravičius

 

Skulptorius. Gimė 1906 m. spalio 21 d., ūkininko šeimoje, Vartų kaime, Krosnos valsčiuje, Marijampolės apskrityje. 1917–1919 m. mokėsi Krosnos pradinėje mokykloje. 1919–1927 m. lankė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, kurioje piešimą dėstė skulptorius Antanas Aleksandravičius, be to, žinias gilino Apolinaro Šimkūno dailės studijoje. 1927 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą; studijavo Technikos fakultete, lankė lietuvių ir prancūzų literatūros kursus. 1928–1933 m. mokėsi Meno mokykloje, kur skulptūrą dėstė Kajetonas Sklėrius ir Juozas Zikaras. 1936–1940 m. P. Aleksandravičius dėstė dailės dalykus Šiaulių valstybinėje vyrų gimnazijoje, 1940–1941 m. buvo Vilniaus Laisvosios dailės mokyklos jaunesnysis mokytojas. Tuo metu kultūros žurnale „Dienovidis“ (1940, nr. 4) jis paskelbė vėliau ne kartą cituotą Lietuvos skulptūros apžvalgą „Mūsų skulptūra“. 1941–1943 m. P. Aleksandravičius dėstė Vilniaus dailės akademijoje (tuomet Vilniaus valstybinis dailės institutas). 1944 m. Kauno valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute skulptorius apgynė diplominį darbą – bareljefą „Motina“ ir gavo aukštojo mokslo baigimo patvirtinimą. 1945–1951 m. Vilniaus valstybinio dailės instituto profesorius, nuo 1948 m. – Skulptūros katedros vedėjas. 1950 m. vedė Giedrę Krikščiūnaitę. 1980–1989 m. – Dailės instituto, 1994 m. Vilniaus dailės akademijos Piešimo katedros profesorius konsultantas. Parodose dalyvauja nuo 1953 metų.

Visa V. Aleksandravičiaus kūryba – šviesą, grožį, ramybę, išmintį, darną teigiantis menas. Jam nuoširdžiai imponavo akademinė tradicija, ypač darė įspūdį modernus neoklasicizmas. Socialistinio realizmo ideologinis kryptingumas skulptoriui buvo ir liko svetimas – jis taip ir netapo tikru socrealizmo menininku, nepaisant sovietinių premijų bei garbės vardų.

Aleksandravičius vaizdavo moterį su vaiku prie jūros, besiilsinčias laukų darbininkes, muzikuojančias merginas, moteris su gėlėmis, merginas tarp medžių. Reljefo plastika atitiko septinto dešimtmečio madą – apibendrintai traktuota stambių formų figūra neutraliame fone, kurį sukonkretina lakoniška, ornamentuota detalė.

Aštuntame dešimtmetyje dailininkas pradėjo derinti pamėgtą piešimą tušu su akvarele ir pastele. Gamtos grožis Aleksandravičiui buvo įkvėpimo šaltinis nuo pat jaunystės. Lieti akvarele peizažus jis pradėjo dar Meno mokykloje. Tapė pavienes šakeles ir sodo sąvašynus, pro langą atsiveriančią gatvės perspektyvą, sniego pusnis kieme, jūrą, taip pat senamiesčio architektūrą. Besidžiaugdamas gamta, niekada nepamiršo ir kultūros pasaulio, kuriuo žavėjosi, tikėjo ir pasitikėjo. Visą gyvenimą tą pasaulį siejo su literatūra ir daile, jos kūrėjais, o senatvėje atsigręžė į anoniminių kaimo meistrų palikimą. Piešė medines šventųjų statulėles, kurių turėjo sukaupęs kaip ir kiti lietuvių inteligentai, rinkę sovietmečiu naikintus liaudiško maldingumo paminklus.

„Polinkis portretui atsirado kažkaip natūraliai. Dar Meno mokykloj draugus pradėjau lipdyti“, – pasakojo Aleksandravičius. „Kai dirbau Šiauliuose, irgi kai kuriuos kolegas dariau, o atvažiavęs į Vilnių jau planingai ėmiausi kultūros darbuotojų portretų. Buvo svarbu užfiksuot, palikt lyg kokį pavyzdį tų žmonių, kurie tuo laikotarpiu gyveno. Taigi tam tikras dokumentalumo momentas čia yra. Juk dėl ko aš dirbau Krėvę, Putiną, Sruogą, Karsaviną, Vienožinskį ar Vizgirdą? Tam, kad liktų mūsų kultūrai svarbių žmonių atvaizdai. Kitos tautos tai paliko.“

Dailininkas yra išsitaręs: „Apskritai aš mėgau vaizduoti dirbantį žmogų. Patiko padėvėtas drabužis su gyvenimo pėdsakais“. Ši simpatija toli gražu neklasikinio grožio personažams suteikė gyvumo ir patrauklumo.

Didžiąją P. Aleksandravičiaus kūrybos dalį sudaro lyriniai psichologiniai įvairios formos (biustas, galva, reljefas) portretai: Žemaitės (1946), K. Petrausko (1950), J. Kėdainio (1958), E. Mieželaičio (1963), J. Miltinio (1969), žmonos (1980), J. Baltrušaičio (1983). Svarbiausi jo sukurti antkapiniai paminklai: B. Sruogos – 1957, K. Jakubėno – 1960, J. Aleksandravičiaus – 1976, J. Kriščiūno ir jo žmonos – 1965, J. Jablonskio – 1966; paminklinės skulptūros: L. Ivinskio – 1958, Žemaitės – 1970, A. Vienuolio – 1982, J. Jablonskio – 1992. Pagrindinės kamerinių skulptūrų temos – jaunystė, motinystė, darbas: „Pajūryje“ (1938), „Kopose“ (1966), „Poilsis“ (1973), „Pavasaris“ (1975), „Motina ir vaikas“ (1992), „Tautos kančia“ (1994), „Obuolius skina“ (1995). Skulptūros iš bronzos, medžio, marmuro, granito. 1975 m. P. Aleksandravičius, susidomėjęs Stanislovo Kuzmos piešimo dėstymo naujovėmis LTSR valstybiniame dailės institute, pradėjo piešti moterų aktus spalvota pastele. Taip pat nuliejo akvarelių, vaizduojančių Vilnių ir jo apylinkes, pajūrį, nupiešė piešinių. Kūryboje nuosekliai laikėsi realistinių principų, suformavo savitą, išgrynintą stilių. Kūriniai yra pozityvių nuostatų, apibendrintos, įtaigios plastikos, emocionalūs, lyriški.

P. Aleksandravičius už savo kūrybinę veiklą yra pelnęs nemažai apdovanojimų: 1951 m. už rašytojos Žemaitės figūrinį portretą apdovanotas valstybine Stalino vardo 3-iojo laipsnio premija; 1956 m. jam suteiktas LTSR liaudies dailininko; 1995 m. – Vilniaus dailės akademijos garbės profesoriaus vardas, 1996 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu. 1997 m. gruodžio 25 d. mirė Vilniuje; palaidotas Antakalnio kapinėse.


Tekstas parengtas 2009-07-08 pagal Aleksandro Indriulaičio straipsnį „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ (V., 2001, t. 1, p. 312), pagal interneto svetainės http://www.ldm.lt (http://www.ldm.lt/RRM/PA_datos_faktai.htm ir http://www.ldm.lt/RRM/PA_kuryba.htm, žiūrėta 2009-06-30) informaciją.

 

 
 
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus

Tinklalapis atnaujintas 2011.08.09