Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
      Laiškams      
 
     
 

Į skyriaus
pradžią

LIUDVIKAS STROLIS

LIUDVIKAS STROLIS
Praėjo šimtas metų, kai Gankių kaime gimė Liudvikas Strolis. Dailioji keramika, kurios jis pats mokėsi ir kurią vedė į profesionalumą, už jį jaunesnė. Jis ją ugdė. Jis buvo mokytojas, profesorius, autoritetas. Šiandien, versdami talentingo dailininko ir pedagogo gyvenimo knygą, prisiminsim jį, jo darbą ir tą metą, kai buvo padėta tiek pastangų, kad Lietuvoje rastųsi nauja veiklos sritis, nauja dailės šaka – profesionalaus lygio dailioji keramika. Strolis buvo vienas iš tų, kurie grindė jai kelią.
Pedagogo talentu, dalyko išmanymu, būdo atkaklumu ir tuo, kad mokėjo dirbti aiškiai, kryptingai, jis pelnė mokinių pasitikėjimą. Laikė keramiką aukštu menu ir stengėsi išlaikyti ją lietuvišką, neapniktą trumpalaikių svetimų stilistinių įtakų, nenulenktą partinių funkcionierių nurodymų. Gal tvirtybės jam teikė studijų metais Paryžiuje atsivėręs platesnis dailės akiratis.
Strolio mokinių, kuriems jis dėstė, kurių praktikos ir diplominiams darbams vadovavo, – kelios dešimtys[1]. Dauguma jų – žinomi menininkai, aibės parodų ir simpoziumų dalyviai, pripažinti, įvertinti, gerbiami. Prisiminę studijas, jie prisimena ir profesorių. Pripažįsta: Strolis, kaip menininkas ir pedagogas, pelnytai laikomas profesionaliosios lietuvių keramikos pradininku.
Parodoje, surengtoje minint Liudviko Strolio gimimo 100-metį, eksponuojami jo vienetiniai bei pramoninei gamybai skirti keraminiai kūriniai, studijų ir kiek vėlesni piešiniai. Kauniečiai muziejininkai saugo bent dešimtį ankstyvosios Strolio keramikos pavyzdžių.
Kaip tada, taip ir šiandien jie stebina formos dailumu, gera kokybe, be jokių įskilimų glazūra. Brangūs mums kaip elementorius, iš kurio mokomasi skaityti, kaip brandaus profesionalumo ženklai. Strolis gerbė molį ir stengėsi jį pažinti. Iš jo jis darė meną – orų, tvirtą, lietuvišką.
Liudvikas Strolis. Nuotrauka iš LDM rinkiniųJau būdamas garbaus amžiaus ir gal nejučiom lygindamas savo mokslus su dabartinio jaunimo, Strolis ėmė po truputį rašyti. Rašė apie Paryžiaus laikus[2], apie keramikos studijos Kaune entuziastus[3]. Rašė tarsi norėdamas palikti kelio nuorodą. Per iškilmes suteikiant jam garbės profesoriaus vardą, Lietuvos dailės akademijos Gotikinėje salėje kreipėsi į studentus prisipažindamas, kad jo karta, labai norėjusi būti ir moderni, ir originali, pažinusi, kas yra svetur, įvertino sãva. O savà, sakė jis, pirmiausia yra pati akademija, jos dviejų šimtų metų istorija, parašyta dailės kūriniais. Savas yra unikalus stilingas miestas, kuriame „visa, kas yra vertinga, gražaus ir jaudinančio, didele dalimi akademijos auklėtinių rankomis ir širdimi padaryta“[4]. Profesorius linkėjo studentams ieškoti meno tiesos, linkėjo jiems kurti taip, kad menas padėtų žmogui gyventi šviesiau. Nelinkėjo tik vieno: kalbėti vienaip, o dirbti ir galvoti kitaip, ką buvo priversti daryti jo kartos menininkai. Tai buvusi pati didžiausia jo gyvenimo širdperša.
Žvalus, elegantiškas, pakilęs iš ligos ir nenusilenkęs negaliai, šmaikščiai bendraujantis su jį pasveikinti atėjusiais svečiais, kolegomis ir mokiniais, – toks jis išliko daugelio jį visada gerbusių ir buvusių jam prielankių žmonių atmintyje.
Liudviko Strolio kūryba ir pedagoginė veikla
Liudvikas Strolis gimė 1905 m. rugsėjo 1 d. (mirė 1996 m. gruodžio 28 d. Kaune) Gankių kaime netoli Radviliškio. Baigęs Šiaulių gimnaziją, 1926 m. įstojo į Kauno meno mokyklą. Mokėsi bendrajame skyriuje, tapybą studijavo pas Justiną Vienožinskį.
Strolio mokymosi metais Kauno meno mokykla dar buvo kūrimosi stadijoje. Nesutarimai dėl mokymo programų, tarpais aiškiai per griežtas administravimas, pedagogų savarankiškumo ribojimas trukdė kūrybingai dirbti tiek platesnio akiračio dėstytojams, tiek ir gabesniems studentams. Visuomenė į meno mokyklą atsigręždavo tik sukėlus spaudai kokį sensacijų šurmulį (moterys pozuoja nuogos!), ji nelabai įsivaizdavo, kad mokykloje nuolat diskutuojama dėl labai rimtų menui dalykų, kad jau ne pirmi metai deramasi su vyriausybe dėl taikomojo meno studijų, naujų disciplinų dėstymo. Mokymo lygis tenkino toli gražu ne visus studentus. 1929 m. dėl šių priežasčių kilęs moksleivių streikas aiškiai parodė, kad mokymo procesą reikia skubiai reformuoti. Tačiau pirmas administracijos žingsnis buvo – sutramdyti nenuoramas. Iš mokyklos pašalinami 36 aktyviausi mokiniai, tarp jų ir Strolis. Kaip vienas streiko organizatorių, jis buvo ypač griežtai nubaustas. Tapybos studijos nutrūko.
*
Nepatenkinti savo padėtimi, jausdami išsilavinimo spragas ir profesionalumo stoką, jauni dailininkai vienas po kito traukė į Paryžių, į visiems girdėtą menų Meką. Paryžius, senų meninių tradicijų miestas, turėjo keletą plačiai žinomų valstybinių meno mokyklų, nestokojo ir įvairaus profilio privačių studijų. 1930 m. ten studijuoti išvyko ir Strolis. Nacionalinėje dailės ir amatų konservatorijoje[5] pasirinko studijuoti keramiką. Nors vis dar svajojo apie tapybą, suprato: savo gyvenimą reikia kreipti taip, kad, grįžęs į Lietuvą, turėtum darbo. Ramino mintis: „visos pagrindinės dailės sritys pritaikomos keramikoje“[6].
Galima tik stebėtis jaunų lietuvių nuovokumu. Pakliuvę į Paryžių, jie nesutriko, neįstrigo pirmoje pasitaikiusioje mokykloje, o keitė studijas ir ateljė, kol surasdavo visais atžvilgiais tinkamą. Jų netenkino siaura kvalifikacija, vien griežtõs akademinės krypties ar itin modernaus meno mokyklos. Nuo Paryžiaus neapsvaigo, išlaikė jo atžvilgiu pagarbią distanciją, savo galimybes vertino blaiviai. Nė vienas dailininkas, po mokslų grįžęs į tėvynę, nenukrypo į itin kraštutines moderniškas kryptis ir neprarado ryšio su savo tautos kultūra.
Paryžiuje tarp lietuvių populiarios buvo trys mokyklos: Aukštojoje nacionalinėje dekoratyvinės dailės mokykloje[7] mokėsi Robertas Antinis, Bronius Pundzius, Domicelė Tarabildienė, privačią Didžiosios lūšnos akademiją[8] lankė Vincas Grybas, Stepas Varašius, trumpai – Juozas Mikėnas, Viktoras Vizgirda, Nacionalinėje dailės ir amatų konservatorijoje, kurią pirmas „atrado“ Juozas Mikėnas (1927), studijavo Paulius Augius-Augustinavičius, Antanas Gudaitis, Vytautas Kazimieras Jonynas, Zenonas Kolba, Viktoras Petravičius, Ignas Piščikas, Jonas Prapuolenis, Liudvikas Strolis, Stasys Ušinskas.
Kuo Konservatorija buvo patraukli Stroliui? Švęsdamas savo devyniasdešimtmetį ir bendraudamas ta proga su spauda, Strolis pavadino ją įdomia mokykla. Šiandien apie Strolio studijas Paryžiuje, jo savijautą susidūrus su kitokio tipo, nei Kaune, meno mokyklomis, jo pastangas iš to miesto, jei jau kartą jame atsidūrė, išsunkti kuo daugiau žinių, įspūdžių, praktinių būsimos specialybės įgūdžių, mes sužinome iš mažutės Strolio užrašų knygutės[9]. Turėjo Konservatorija gerų specialistų, paskaitos buvo rimtos, įdomios, jos kėlė vis dar svyruojančiam studentui – būti ar nebūti keramiku – ūpą. Po kelerių metų Strolis sėkmingai baigė pasirinktos specialybės studijas. Be užsiėmimų Konservatorijoje, jis dar lankė piešimo pamokas Colarossi akademijoje, valandų valandas praleisdavo muziejuose, mokėsi prancūzų kalbos. Norom nenorom, prisimindamas Kauną, lygino savo buvusią mokyklą su tuo, ką pasirinkusiam meną galėjo pasiūlyti Paryžius.
Stroliui Paryžiaus muziejai ir galerijos buvo tikra mokykla. Sunku įsivaizduoti, kad taip kryptingai ėmęsis domėtis keramika, jis nebūtų matęs drąsių André Méthey, naikinusio ribą tarp amato ir grynojo meno, iššūkių, nuolat minimų spaudoje Emile’io Lenoble’io ir Emile’io Decoeuro, tarpukariu išgarsėjusių Jeano Besnard’o, René Buthaud ir jų bendraamžių darbų. Sunku pasakyti, kokios reikšmės jie turėjo tolesnei keramikos raidai, ir kažin ar taip jau visuotinai Europoje žiūrėta į Prancūziją kaip į kelrodę meno žvaigždę, tačiau tuo metu ji buvo „mokykla, kurioje mokslų sėmėsi gausus būrys jaunų keramikų iš daugelio Europos kraštų“[10]. Austrijoje, Belgijoje, Italijoje, Bohemijoje keramikai taip pat buvo skiriamas didelis dėmesys – steigėsi naujos mokyklos, dirbtuvės, studijos, gausėjo knygų, tarptautinių dailės ir dizaino parodų. Prie taikomosios dailės atnaujinimo prisidėjo skulptoriai Giacomo Manzu, Liucio Fontana, architektas Gio Ponti, grafikas, skulptorius ir poetas Ernstas Barlachas, tapytojai Fernand’as Léger ir Pablo Picasso. Prancūzai vis dėlto buvo pirmieji, kurie, „nepaneigę seniausio amato, ištrynė ribas tarp taikomosios ir vaizduojamosios dailės“[11]. Tai buvo išties radikalus meno indėlis.
Taigi ne tik žvalgytis, bet ir pamąstyti Paryžiuje buvo apie ką. Apskritai šis miestas atitiko Strolio būdą – judrų, smalsų, kritišką.
*
Jo gimtasis kraštas nuo Paryžiaus buvo toli – ne tik kilometrais matuojant. Pataikaudami prastam skoniui, smulkiose dirbtuvėse triūsę Lietuvos amatininkai bandė atsilaikyti prieš įvežamų užsienietiškų indų antplūdį. Jų produkcija neprilygo nei XIX a. liaudiškai kūrybai, nei ryškiai, įdomiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės cechų ir manufaktūrų keramikai. Žinoma, atsikurianti Lietuva, susirūpinusi amatų nuosmukiu, vieną po kitos steigė amatų mokyklas. Amatininkus į kursus nuolat kvietė Žemės ūkio rūmai, nors jų veiklos galimybės buvo ribotos. Pvz., Rūmai turėjo audimo, medžio drožimo ir rankdarbių specialistų, bet neturėjo į ką kreiptis keramikos klausimais. Tačiau sužinoję, kad vienas jaunas menininkas (tai buvo Strolis) Paryžiuje studijuoja kaip tik šią meno šaką, tuoj pat susivokė įtraukti jį „į savo orbitą“[12]. Pasikvietė talkon, parėmė finansiškai.
Strolis, Žemės ūkio rūmų pavedimu tirdamas vietines keramikos žaliavas, technologines jų naudojimo galimybes, kartu susipažino plačiau ir su liaudies meistrų kūryba. Surašė išsamią organizuojamų kursų programą, o grįžęs iš Paryžiaus dvejus metus jiems vadovavo, nors, kaip pats vėliau prisimindavo, gerų meistrų beveik nepavykdavo sukviesti. Žemės ūkio rūmai brandino mintį gaminti etnografinius indus, kurie restoranuose ir kavinėse būtų pakeitę įvežtinius. Nors geras sumanymas kelią skynėsi sunkiai, Strolio pastangos niekais nenuėjo. Kad ir nelabai patenkintas kursų kontingentu, savo mokinius jis šio to išmokė.
Stroliui studijuojant Paryžiuje, taikomosios dailės reikalai Kauno meno mokykloje pasistūmėjo į priekį – po ilgų dvejonių 1931 m. buvo pagaliau įsteigta keramikos studija. Vienintelis tuo metu Lietuvoje dirbęs keramikas profesionalas buvo Pranas Brazdžius – keramikos jis buvo mokęsis Mirgorode (Ukraina) ir Čekoslovakijoje. Iš Mažeikių, kur vadovavo amatų mokyklai, jis buvo atsikviestas į Kauną. Vadovauti keramikos studijai jam sekėsi ne itin, nors į mokyklą jo rūpesčiu buvo atgabenta nemažai keramikų darbui reikalingų įrenginių, sudarytos sąlygos eksperimentuoti su įvairiomis glazūromis[13]. Brazdžius buvo geras technologas, jis pirmas Lietuvoje įdiegė redukcinę degimo techniką, pats puikiai žiedė. Bet menine keramikos studijų dalimi rūpinosi vaizduojamosios dailės specialistai, apie keramiką ne ką teišmanę. Apskritai „senosios kartos dailininkai, Meno mokyklos pedagogai, keramikos specialybę laikė žemesne dailės rūšimi. <…> Dailės istorijos paskaitose taikomosios dailės istorija nebuvo dėstoma, todėl moksleiviai nelabai suprasdavo, kas yra taikomoji dailė ir kokią vietą ji užima gyvenime“[14]. Aišku, kad tokiomis sąlygomis naujoji studija užsiangažuoti kaip sėkmingai dirbanti nepajėgė, be to, vis dar ataidėdavo buvusių diskusijų garsai apie neprestižinę specialybę, kurią tinka pasirinkti tik neįveikiantiems „grynosios“ dailės.
Po ketverių metų grįžęs iš Paryžiaus Strolis iškart pasinėrė į organizacinį ir pedagoginį darbą. Apie metus laiko dėstė Kauno pirmojoje dailiųjų amatų mokykloje, parengė keramikos mokymo programas, vedė Žemės ūkio rūmų keramikos kursus, aktyviai dalyvavo kuriant Lietuvos dailininkų sąjungą.
Paryžiaus laikotarpio Strolio keraminės kūrybos pavyzdžių, išskyrus vieną vazelę (1930, kat. nr. 1), Lietuvos muziejuose nėra, nebent būtų kokiame privačiame rinkinyje. Bet turima nemažai piešinių, atliktų pieštuku, sangvinu, pastele. Aktuose ir portretuose tiksliai fiksuojamas judesys, nuotaika. Toniniai piešiniai, turintys kubizmo elementų, – konstruktyvūs, monumentalūs, piešiami objektai formuojami plokštumomis tarsi skulptūra. Kontūriniai – lyriškesni, žaismingesni, juose daugiau ekspresijos. Mėgaujamasi kūno linijomis, džiaugiamasi nesnūduriuojančia žmogaus dvasia. Strolis įsidėmėjo Paryžiuje Vasilijaus Šuchajevo[15] piešimo manierą, domėjosi japonų grafika, tapyba. Studijuojantys Konservatorijoje privalėjo piešti gerai, nes pradmenų mokyti čia niekas nesiruošė. Šūsnis parsivežtų iš Paryžiaus piešinių liudija ne tik jauno dailininko talentą, bet ir jo kietą kibimą į mokslus.
1934 m. Strolis pakviečiamas vadovauti Kauno meno mokyklos keramikos studijos meninei daliai, o Brazdžius paliekamas dėstyti technologiją. Studiją tada lankė vos keli mokiniai, ir dar visi atsiminė Rimto Kalpoko prieš porą metų mestą vertinimą: „Keramikos studija neverta M. K. Čiurlionies galerijoj išstatyti. Mūsų kaimo puodžių darbai daug skoningiau ir net techniškai labiau vykusiai padaryti už Meno mokyklos keramikų“[16]. Taigi pedagogo darbo Strolis ėmėsi ganėtinai nykioje aplinkoje. Nepaisant to, tvirtai ir aiškiai išdėstė kūrybinius komponavimo bei dekoravimo principus. Būsimą studijos kryptį mokytojų tarybai nusakė taip: „Komponuojant kiekvienas <…> stengiasi derinti savo sumanymus su šio laiko dvasia, lietuvišku stiliumi ir komponuojamo daikto paskirtimi“[17].
Strolis stengėsi, kad jo studentai suvoktų medžiagos ir formos santykio svarbą, liaudies keramikos tradicijų reikšmę, mokė juos įvairių dekoravimo būdų, vadovavo darbams iš medžiagos ir vylėsi, kad, įgiję specialybę, jie greitu laiku išdrįs rodytis su savo darbais ne tik Kaune rengiamose parodose. Jam magėjo, įveikiant kai kurių kolegų priešiškumą, pakylėti taip nuvertintą keramikos vardą. Niekad nepaneigęs lietuviškos keramikos savitumo, liaudiškos keramikos tradicijų, jis laikė savo pareiga plėsti dailiosios keramikos funkcijas ir išmokyti savo studentus tokių dalykų, apie kuriuos amatininkai net žinot nežinojo. Strolis buvo parsivežęs iš Paryžiaus glazūrų receptų – naujesnių, įvairesnių. Kad mokiniai išmoktų jais kūrybiškai naudotis, skaitė technologijos paskaitas, o koreguodamas darbus, aiškino kompozicijos esmę ir principus, susijusius su taikomosios dailės raida įvairiose civilizacijose.
Ir studija palengva pradėjo atsigauti. Po poros metų, apsidairę jaunų keramikų parodoje, oficiozo žurnalistai pagyrė ir juos, ir jų vadovą: „<…> šįmet Meno mokykloje pritaikomoji dailė žymiai save pateisino. Daugiausia gražiai užsirekomendavo keramikos studija: ir formos, ir technikos, ir dekoravimo bei glazūravimo atžvilgiu čia padaryta didelė pažanga. Tai byloja didingos vazės, gražūs meniški indai ir kt. Ypač stiprūs Valdemaro Manomaičio, Vaclovo Miknevičiaus, Eleonoros Lukštaitės darbai. Pasižvalgius po šią parodą, gauni įspūdžio, kad mes tikrai šioje srityje galime daug ko pasiekti ir daug ką pavyti. <…> Šio darbo srityje pažymėtinas kuklus, bet našus darbininkas – tai keramikos mokytojas L. Strolis”[18].
Įtaką Lietuvos keramikai Strolis darė ir savo paties kūryba. Jau du pirmi alaus servizai, sukurti 1935 ir 1936 m. Kaune (1936, kat. nr. 9), rodė jį esant ryškų, savitą, subrendusį menininką, kūrybiškai plėtojantį lietuviškos keramikos tradicijas. Tai buvo solidūs, funkcionalūs, gražių proporcijų ir formų indai. Vienas servizas – tamsiai žalias, pabrėžtinai ūkiškas (1935). Ąsotis tarsi pritūpęs, reljefiniai dekoro voleliai išryškina konstruktyvias indų formas. Antrasis – atvirkščiai, nors ir liaudiškų formų, bet pabrėžtinai grakštus, „lengvesnis“ už pirmąjį, ir tas lengvumas pasiekiamas apgalvotu augalinio ornamento komponavimu. Technologiškai servizai buvo atlikti be priekaištų. 1937 metų Paryžiaus tarptautinėje meno ir technikos parodoje Stroliui už juos buvo įteiktas garbės diplomas.
Vėlesniuose kūriniuose jaučiamas art deco ir rytietiškos keramikos poveikis, tačiau Strolio darbuose lietuviškas pradas visada išlikdavo gyvas. Subtiliai ir taupiai naudodamas meninės raiškos priemones, jausdamas formos ir dekoro santykį, Strolis išvengė art deco būdingo spalvinio margumo. 1938 metų Berlyno tarptautinėje meno ir amatų parodoje jo darbai buvo apdovanoti medaliu. Originaliai atrodė 1939 m. į Niujorko tarptautinę parodą išsiųsta ir iš ten negrįžusi vaza „Žuvų karalystė“. Sprendžiant iš Strolio pasakojimų kauniečiams muziejininkams, ji buvo kiek subtilesnė už išlikusį jos variantą (1936, kat. nr. 10), nors ir šis, paprastos, net neįdomios statinaitės formos indas, sumaniai panaudojus dekorą – dvi priešinga kryptimi plaukiančių žuvų juostas, – atrodė žaismingai. Puošybinės paskirties interjero vazoje „Flora“ (1938, kat. nr.13) plastiškos šokančių merginų figūros su banguojančiu gėlių vainiku rankose primena ornamentą, o besiplaikstančios drabužių klostės ir tarsi bėgančiuose kino kadruose besikeičiantys merginų judesiai kelia žaismingą sukimosi rateliu įspūdį. Meninei įtaigai pasitarnauja ir lengvas reljefinis dekoras, kontrastingos spalvos (tamsiai žalias fonas ir molio spalvos figūros).
*
1939 m. rugsėjo 1 d. Kauno meno mokyklai buvo suteiktas aukštosios mokyklos statusas[19]. 1940 m. gegužės 15 d. Seime priimamas Dailės mokyklų įstatymas, juo vadovaujantis į atgautą Vilnių keliami vaizduojamosios dailės skyriai[20]. Iki sovietų okupacijos buvo likęs mėnuo.
Rugpjūtį mokyklos pedagogai, tikrinant biografijas, nuo pareigų atleidžiami, po kurio laiko vėl priimami. Į direktoriaus pareigas vietoje liepos pradžioje suimto Adomo Smetonos paskiriamas Strolis. Jo pastangomis į mokyklą grįžo Adomas Galdikas, pradėjo dirbti Matas Menčinskas. Mokykloje priglaudžiamas, bandant išslapstyti, ne vienas buvęs jos mokinys[21].
Naujuosius mokslo metus mokykla pradėjo dalykiškai, nekeisdama mokymo krypties ir dėstymo metodų. Nepaisant vis grubesnio aukštesnių instancijų administravimo ir užgriuvusių migrantų, reikalaujančių priimti juos į dailės studijas, ji tyliai laikėsi tikslo išsaugoti tautinę orientaciją. 1941 m. gegužę išvykęs į Maskvą derinti mokymo planų, Strolis pasidomėjo ir tenykštės profesinės taikomosios dailės lygiu. Vaizdą susidarė tokį: „Keramika prilygo neišprususio meistro darbui. Mokėsi prie fabrikų. Juose ir buvo viskas daroma. Jokio kūrybinio prado, o ir pati atlikimo kokybė menka“[22]. Sovietijoje, kaip savo prisiminimuose[23] Strolis vadina Tarybų Sąjungą, jis jau buvo lankęsis 1935 m. – Leningrado I. Repino dailės institute domėjosi studijų programomis, mokymo lygiu. Pokalbis su jam pristatytu profesoriumi paliko neišdildomai gailų įspūdį.
Nacių okupacija irgi nežadėjo nieko gera. Naujo direktoriaus Juozo Zikaro raštas miesto valdžiai su prašymu išduoti mokyklos turto apsauginį raštą nuleidžiamas negirdom. Griežtėja karinė kontrolė, auga politinė įtampa. Kitam, vėl naujam, direktoriui Vytautui K. Jonynui, vos spėjus sustyguoti išblaškyto kolektyvo darbą, institutas[24] buvo uždarytas. Prie durų atsistojo vokiečių sargybinis.
Dailininkai, patyrę dviejų okupacinių valdžių spaudimą, vienas po kito ėmė trauktis į užsienį. Tokią galimybę ilgai svarstė ir Strolis su žmona, tačiau liko Lietuvoje. 1944 m. jis grįžo vadovauti institutui.
*
Sovietiniai ideologai privertė likusią Lietuvoje kūrybinę inteligentiją ir dar besimokančius mokyklose mokinius išmokti socialistinio realizmo pamokas. Juo kaip plaktuku visose kultūros srityse buvo nuobodžiai ir įkyriai kalama apie kažkokį ypatingą tarybinio menininko požiūrį į gyvenimą. Jis privalėjo vaizduoti tikrovę – komunizmo statybą, trokštamą gražią ateitį. Ir vaizduoti ne bet kaip, o pakiliai, kovingai, optimistiškai. Tačiau tas laikotarpis, kai Lietuvoje priverstinai buvo diegiamos gluminančios menininkus partiškumo ir revoliucingumo dogmos, šiandien, žiūrint iš laiko nuotolio, atrodo savotiškai įdomus – nemalonios ir net pavojingos situacijos tik kurstė dailininkų tautines ambicijas ir pastangas išlikti menininkais.
Keramika, kaip dailės hierarchijoje užimanti žemesnę pakopą, išvengė griežtesnių reikalavimų. Bet socialistinio realizmo metodo įsisavinimas iš keramikų darbotvarkės išbrauktas nebuvo. Pakalbintas devyniasdešimtmečio proga Strolis taip nusakė pokario situaciją: „…politikieriai į taikomosios dailės dailininkų kūrybą atlaidžiau žiūrėjo. Stengėsi panaudoti savo tikslams, bet ne taip stipriai kaip vaizduojamąją. Pirmus antrus metus dar laisvokai tvarkėmės. Paskui viena po kitos į institutą pradėjo važiuoti iš Maskvos komisijos. Tada reformos prasidėjo ir pas mus...“[25]
Keramikai arba apsimetė nesuprantą reikalavimų, arba jau spėtos išsiugdyti estetinės nuostatos – ryšys su liaudies menu, paprastumas, utilitarumas, formos ir dekoro vienovė – tiesiog stabdė elgtis kitaip. Dauguma jų, apeidami politizuotas temas, paprasčiausiai darė tai, ko reikėjo buičiai ir kas galėjo žmogų bent truputį pradžiuginti. Tai buvo lėkštės, vazelės, žvakidės (Jonas Mikėnas), animalistinės skulptūrėlės (Valdemaras Manomaitis).
Dekoratyvinės Strolio lėkštės stebino subtiliu spalvingumu, drąsių, laisvų, tapybiškų potėpių dekoru, emalio ir redukcinių glazūrų deriniu. Keramikos mene yra atsitiktinumų, bet tapybiški Strolio spalvų deriniai buvo atkaklių ir kryptingų ieškojimų rezultatas. Ieškodamas naujo ryšio su liaudies daile, dailininkas šiuolaikiškai interpretavo liaudies meno ornamentus – į tvarkingą apskritimą įpiešdavo tai nematytą fantastinę gėlę, tai simetrinį saulutės motyvą. Griežtoką piešinį sušvelnindavo subtiliai viena per kitą persišviečiančiomis glazūromis (siela Strolis išliko tapytojas). Iš lyriško nusiteikimo plaukia gėlių puokštės ir saulutės, primenančios kraičio skrynių (1949, kat. nr. 29; 1954, kat. nr. 72), margučių ir metalo dirbinių puošybos elementus (1952, kat. nr. 57), pavasarinė augalo šakelė (1945, kat. nr. 26), paslaptinga vandenų augmenija, vikriai nardantys žuvų būreliai (1952, kat. nr. 63). Strolis stebi gamtą ir džiaugiasi ja, mėgsta medžioti, meškerioti. Atostogauja paprastai Minčiagiryje, prie Uteno ežero (Utenos r.). Laisvesnę minutę valo pamiškę, pakrantę (jį tiesiog žeidė šiukšlinimas), neužmiršta pasirūpinti paukščiais ir miško žvėrimis.
1946 m. Stroliui suteikiamas profesoriaus vardas. Ir beveik tuoj pat jis atleidžiamas iš direktoriaus pareigų. Bet katedros vedėju išliko. Sumažėjus administracinio darbo krūviui, galėjo daugiau laiko skirti kūrybai, glazūrų eksperimentams.
*
Kova už giliai idėjinį meną pasiekė ir taikomąją dailę. 1946 m. rugsėjo–gruodžio mėnesiais Vilniaus dailės muziejuje vykusią parodą aštriai kritikavo Petras Cvirka. Kliuvo ir keramikams. Pasirodo, šie „net silpnu atbalsiu neatsiliepia į mūsų dienų paklausą“, o „šiaip jau fejerverkiški <…> Strolio ir Manomaičio darbai – svetimi lokališkai tautinei formai, pilni užneštinių formalistinių „zigzagų“[26]. Tąkart parodoje Strolis eksponavo nuostabią savo tapybiškumu dekoratyvinę lėkštę „Žuvys“ (1943, kat. nr. 23).
Pastebimai suaktyvėjo dailininkų auklėjimas. 1946 m. spalio 24 d. buvo sušauktas Vilniaus dailininkų susirinkimas, turėjęs išnagrinėti trūkumus, iškeltus istoriniuose (liūdnai pagarsėjusiuose) partiniuose nutarimuose apie žurnalus, teatrų repertuarus ir filmus. Po poros dienų „Tiesa“ atspausdino to susirinkimo apžvalgą[27]. Susirinkimą vedusi Liuda Vaineikytė[28] kalbėjo apie dailininkus, sukūrusius greitu laiku numatytai atidaryti parodai „eilę idėjiškai ir meniškai stiprių kūrinių“, apie „gerai pasirodžiusius su politiniais plakatais“, priminė, kad „greta tų teigiamų reiškinių dailininkų kūryboje yra daug trūkumų, lengvabūdiško priėjimo prie temos, formalizmo, simbolizmo ir net misticizmo“. Už kažkokios gilios idėjos „blogą apiforminimą“ kliuvo nuo pirmininkaujančios Rimtui Kalpokui, Justinui Vienožinskiui, Leonardui Kazokui. Byrėjo pavardės ir priekaištai dėl formalizmo, kažkokio lengvabūdiškumo, dėl „meno menui“. Kviesdama „žengti drauge su tarybiniu gyvenimu, kurti tai, kas keltų liaudies entuziazmą“, kalbėtoja baigdama dar grybštelėjo: „Pritaikomajame mene (svarbiausia keramikoje) taip pat nesama jokio posūkio į realų gyvenimą, į dabartį“. Keramikai tylėjo, ir gerai padarė, nes neapsikentęs ir atsikirtęs Vienožinskis, anot rašiusio apžvalgą laikraštininko, „užkietėjusiai pasiliko beginąs formalizmą“. Tarp kitko, apžvalgininkas užsimojo ir ant pačios Vaineikytės, nes ši „nenurodė grynojo dekadentizmo ir formalizmo puoselėtojų“.
Slogu buvo Lietuvoje. Dauguma išbartų ir iškritikuotų dar visai neseniai dėstė Kauno meno mokykloje. Ypač nejauku turėjo būti studijavusiems Vakaruose, Paryžiuje. Keramikai pranešėją suprato teisingai – per maža puoduose socialistinio realizmo. Kadangi pasireikšti jis galėjo tik dekoru, tai gražinant dirbinius, pageidaujama buvo siužeto, vaizdais pasakojančio apie gamybinius laimėjimus ir visa kita. Suprantama – jokių abstraktybių, abstrakti forma buvo pasmerkta. Strolis turėjo jaustis nesmagiai matydamas, kaip, gyvenimo lenkiami, jo mokiniai tarsi užmiršo, ko jis juos buvo mokęs. 1950 m. jubiliejinėje dailės parodoje jau buvo pristatyta šabloniškų paradinių vazų, dekoruotų siužetinėmis kompozicijomis su privalomu idėjiniu turiniu. Mokytojo teiginiai apie logišką ir racionalią formą, išplaukiančią iš kūrinio paskirties ir medžiagos keliamų reikalavimų, tarsi pakibo ore.
Strolis gilinosi į keramikos prigimtį, jos dekoravimo specifiką. Jam visada buvo svarbus prasminis figūrinių motyvų ryšys su indo forma. Figūras komponavo ritmiškai, ornamentiniu principu. Darydamas buitinius indus, tenkinosi augaliniais ir geometriniais motyvais. Bent kiek geriau pažinojusiems Strolį buvo nesunku suprasti, kaip jis bodėjosi keramikos dailės politizavimu. Jam tai turėjo atrodyti kaip bjaurus nesusipratimas. Ir vis dėlto katedrai jis vadovavo šešerius metus, kol 1950 m. buvo trinktelta garsiąja formuluote – „netinkamas dėstyti tarybinėje mokykloje“. Primetus „buožišką“ kilmę, pakibo grėsmė būti represuotam. Tik su „prieinančių“ prie valdžios pažįstamų pagalba pavyko sušvelninti situaciją – įsakymas su pavojingu įrašu pakeistas į atleidimą pačiam prašant[29].
*
Gerai kad neliko visai be darbo. Priėmė jį „Dailės“ kombinatas. Strolis, kaip ir kelios dešimtys kitų keramikų, nemažai kūrė pramoninei gamybai. Tai buvo užpildanti buities tuštumas „Dailės“ kombinatų produkcija – nebrangi, skoninga ir todėl noriai perkama. Serijinės gamybos specifika neleido plačiau užsimoti, todėl Kauno ceche Strolis darė kiek paprastesnės technologijos ir lakoniško dekoro vazeles, dubenėlius. Motyvai – tulpelės, lapeliai, eglutės. Savo indus Strolis dengia angobais, matinėmis ar žvilgančiomis glazūromis. Kartais naudoja graffiti techniką (1952, kat. nr. 49), kraklė[30] (1953, kat. nr. 69). Meniškumu tiražuojami gaminiai (1952, kat. nr. 50, 56, 58, 62) nenusileidžia Strolio vienetiniams darbams, tarp kurių – tamsiai samaninė matinės glazūros žema „papūsta“ vaza (1953, kat. nr. 66), subtiliai dekoruota klasikinės formos vazelė (1952, kat. nr. 53), daug kartų reprodukuota įvairiuose leidiniuose.
To meto Strolio kūriniuose pagausėja reljefinio dekoro – tai vos matomi įspausti trikampėliai, paryškinantys vazos kraštelį (1952, kat. nr. 54), juostelės iš minkštų lankelių ties dubens kojele (1954, kat. nr. 71). Strolis mėgdavo grįžti prie nebaigtų darbų, jis galėdavo juos tobulinti be galo. Parodoje eksponuojamas tokios „biografijos“ ąsotis, pradėtas 1936 ir baigtas 1952 m. Grakščiai banguojantys ąsočio ąsa ir dangtelio viršumi žalčiukai atlieka savo funkciją ir kartu suteikia aptakiai indo formai dinamikos (1952, kat. nr. 51). Strolį galima būtų priskirti prie minimalistų, kuris savo solidžiam menui suteikė monumentalumo bruožų.
1953 m. Strolis kartu su kitais keramikais – Jonu Mikėnu, Mykolu Vrubliausku, Teodora Miknevičiene, Jadvyga Klemkiene dalyvauja prestižiniame darbe Sąjunginėje žemės ūkio parodoje. Kartu su skulptoriais Napoleonu Petruliu ir Bronium Vyšniausku Strolis kuria Lietuvos paviljonui tris skulptūrinius pano. Tai „Arklininkystė“, „Stambūs raguočiai“, „Derliaus šventė“[31]. Stroliui, kaip keramikui, teko molio darbai ir, žinoma, atsakomybė – techniškai darbas turėjo būti atliktas nepriekaištingai, rezultatas privalėjo spindėti. Strolis neapsiriko pasirinkęs angobus, transparentines ir redukcines glazūras. Vėliau, 1958 m., ten pat, Maskvoje, kartu su skulptoriumi Viktoru Paliu sukurtoje panoraminėje lietuviško peizažo vitrinoje taip pat jaučiama Strolio ranka, jam būdingas ritmiškas piešinys, stilizuotas augalinis ornamentas. Kiek pripratęs prie žemės ūkio tematikos, 1957 m. Strolis nužiedė vazą „Gyvulininkystė“ (kat. nr. 75) – kaip tik tada, kai jau nebereikėjo taip smarkiai gintis nuo ideologinių valdžios priekabių pabrėžtinai lojaliais santvarkai darbų pavadinimais. Tai nebuvo laisva ir žaisminga prieš du dešimtmečius sukurta „Flora“. „Gyvulininkystė“ išėjo statiška, „kieta“, bet stilizuotas piešinys visai tiko prie monumentalios vazos formos ir jos pavadinimo.
*
Nuo 1953–1954 mokslo metų pradžios Stroliui vėl pasiūloma dėstyti. Meninio gyvenimo padangė giedrijasi. Lietuvių keramika po Pabaltijo taikomosios ir dekoratyvinės dailės parodos (1955) žinoma vis plačiau. TSKP XX suvažiavime (1956) kultūrinio gyvenimo klausimais kalbama kiek kitaip nei anksčiau. Prasideda abejonės dėl perdėto puošnumo, besaikio dekoravimo (Maskvos metro stotys), švelninami socialistinio realizmo reikalavimai. TSRS dailininkų sąjungos suvažiavime (1957) jau užsimenama apie galimą stilistinių krypčių įvairovę ir dailininko individualybę. Politinio klimato permainos vėliau bus pavadintos „atšilimu“.
Gyvenime padaugėjo vilties, dailėje – herojiško romantizmo, pakilumo, poezijos. Strolio tie pokyčiai, atrodo, net negrybštelėjo. Liko ištikimas savo principams, kaip ir anksčiau vadovavosi taikomosios ir vaizduojamosios dailės lygiavertiškumo bei sąveikos idėja, mokymo procesą kreipė tautine linkme, siūlydamas modernų liaudiškos kūrybos interpretavimą. Pats jis dirbdavo neskubom, palengva brandindamas kūrinių formą. Ieškodavo raiškesnio silueto, technologinės glazūrų įvairovės, stilizuoto piešinio ritmo. 1959 m. Strolis sukuria paprastų formų šamotinio molio vazų, dengtų vienspalve matine glazūra. Žalioje vazoje (1960, kat. nr. 80) įstrižai įrėžtų eglės šakelių ir apatinę dalį juosiančios netikėtai nutrūkstančios spiralės kontrastas sukelia mėgstamą dailininko dinamišką sukimosi efektą. Juodą vazą (1965, kat. nr. 95) juosia laisvai paskleistos banguotos reljefinės juostelės. Žalia dailios klasikinės formos vazelė (Juozo Mikėno šeimos nuos.) su dviem juostom įstrižai įrėžtų brūkšnelių primena archeologinę keramiką. Tais pačiais metais sukurta dekoratyvinė lėkštė (1959, kat. nr. 77) – jau nebe įprastai plokščia, o su statmenu krašteliu. Ji matinė, vienspalvė, dekoruota ekspresyviu grafišku reljefu (žuvys, bangelės). Abstraktus ir drąsiai sukomponuotas lėkštės (1965, kat. nr. 90) dekoras – aštrūs, gilūs vertikalūs rėžiai ir kelios minkštos banguojančios linijos sukelia įvairių asociacijų. Vieniems primena lakonišką pajūrio peizažą su lenkiamais prie žemės žolių stiebeliais, kitiems – mėgstamus Strolio žalčiukus. Jų motyvas gyvas dailininko kūryboje nuo 1938 m. Vyno servize (1961, kat. nr. 86) jis vėl atgyja, tik kitaip, negu vazelėje su žalčio kojele (1938, kat. nr. 12) ir ąsotėlyje (1952, kat. nr. 51). Šįkart jis reljefu sukasi aplink kaklelį, neleisdamas nuslysti rankai nuo aptakios formos. Strolis visada laikėsi principo: keramikoje svarbiausia – daikto paskirtis. „Daugelis nori tą paneigti, bet tai yra pagrindas“[32].
Strolis, kiek buvo įmanoma, sekė keramikos plėtotę užsienyje (į 1959 metų Ostendės tarptautinę keramikos parodą Belgijoje jo neišleido), žinojo, kaip ji veržiasi į vaizduojamąjį meną ar bet kuria kaina stengiasi atrodyti novatoriškai. Naujienas jis priimdavo ramiai. Buvo mąstantis menininkas, mokėjo atsijoti paties patirtus ir kolegų papasakotus europinių renginių įspūdžius. Žinojo keramikos emocinio poveikio galimybes ir visada liko ištikimas jos žemiškai prigimčiai, funkcionalumui. Nenusižengė medžiagos ir dekoro specifikai, taikomumo principams ir, ko gera, nesijautė nutolęs nuo pasaulinio konteksto.
1965 m. sukurtų įvairaus didumo vazų formos ir dekoras kartojasi, bet neišradingų ar panašių darbų nėra. Matome piestas, kubiliukus, įgaubtus, platėjančius arba siaurėjančius siluetus, žuvų, eglučių, bangelių, spiralių motyvus, tik rėžis dabar kur kas drąsesnis ir abstraktesnis. Spalvos subtilios, matinės, dažnai tamsios – juodos, pilkos, tamsiai mėlynos, rudos. Strolis tobulina formą, ieško spalvinių niuansų – dega kūrinį po kelis kartus, kol pasiekia, ką buvo sumanęs. Jo darbai vėl suraibuliuoja spalvingais tapybiškais tonais, jis grįžta prie kažkada jaunystėje išbandytos ir kiek primirštos enkaustikos[33]. 1995 m. Kaune surengtoje parodoje Strolis išstatė, galima sakyti, „dar šiltas“ dekoratyvines lėkštes, puoštas enkaustikos būdu[34]. Drąsiai eksperimentavo net būdamas solidaus amžiaus. Dirbo namuose, nes pasiekti iš Gedimino gatvės Vilijampolę, kur buvo dirbtuvės, jam jau buvo nelengva.
Daugelis pažinojo profesorių ne tik kaip menininką, bet ir kaip visuomeniškai aktyvų žmogų. Strolis dalyvavo kuriant Lietuvos dailininkų sąjungą, ne vienerius metus vadovavo taikomosios dailės sekcijai, labai atsakingai žiūrėjo į rengiamas parodas. Jis buvo iš tų, kurie nenutylėdavo, kai buvo kėsinamasi į tai, kas per nemenką vargą buvo sukurta ir jau davė vaisių. Prof. J. Adomonis viename savo straipsnių prisimena, su kokia gėla Strolis kalbėjo apie Kauno instituto perkėlimą Vilniun[35]. Taikomojo meno dėstytojams ir studentams įsikurti ir pritapti naujoje vietoje buvo labai sudėtinga – Vilniuje jiems stigo ne tik patalpų, įrengimų, specialios literatūros, bet ir vadovybės malonės. Ir vis dėlto, nors ir labai sunkiai, keramikos katedra atsistojo ant kojų. Po dvidešimties metų jos iniciatyva buvo surengti du tarptautiniai keramikos simpoziumai (1971 ir 1975). Tai buvo atsakymas į dar jaunystėje, Paryžiuje, iškilusį ambicingą klausimą: „Argi mes negalėtume taip pat kuo nors būti?“
 
Danutė Skromanienė

 

[1] „Dabar jų – per du šimtus, 65 – jo buvę diplomantai“. Žr.: J. Adomonis. Ar negalėtume taip pat kuo nors būti? // Diena, 1995 rugsėjo 9, priedas „Kaunas ir kauniečiai“, p. 13.
[2] L. Strolio prisiminimų bloknotėlį, pažymėtą XV numeriu, išsaugojo dailėtyrininkė Genovaitė Jasiulienė. Jis buvo patikėtas šio katalogo sudarytojams.
[3] Prof. J. Adomonio asmeninis archyvas.
[4] Ten pat.
[5].Conservatoire National des arts et métiers, toliau tekste – Konservatorija.
[6] R. Kogelytė-Simanaitienė. Lietuviškos keramikos patriarchas // Literatūra ir menas, 1995 spalio 7, p. 11.
[7] Ecole Nacionale supérieure des arts decoratifs.
[8] Akadémie de la Grande Chaumière.
[9] Jos tekstai spausdinami šiame leidinyje, žr. P 27–43
[10] K. Hetteš, P. Rada. Moderne Keramik. – Praha, 1965. – P. 17.
[11] J. Adomonis. Keramikos menas. – Vilnius : Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1998. – P. 28, 32.
[12] Liudvikui Stroliui – 90 / pokalbį užrašė V. Jankauskas // Vilniaus dailės akademija, 1995, Nr. 10
[13] XX a. lietuvių dailės istorija, 1900–1940. – Vilnius : Vaga, 1983. – P. 416.
[14] L. Strolis. Taikomosios ir dekoratyvinės dailės mokymas Kaune (Atsiminimai) // Menotyra, 1979, Nr. 8, p. 38.
[15] Vasilijus Šuchajevas (1887–1973) – rusų dailininkas, tapytojas, grafikas, „Meno pasaulio“ sambūrio narys. 1921–1935 m. gyveno Paryžiuje, buvo atidaręs mokyklą-dirbtuvę. 1935 m. grįžo į Rusiją (Gulago kalinys Magadane).
[16] Jaunieji apie mokyklos dešimtmetį // Bangos, 1932, nr. 37, p. 925.
[17] A. Valiuškevičiūtė. Kauno meno mokykla (1922–1940). – Vilnius : Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997. – P. 146.
[18] K. Naučinskas. Pritaikomoji dailė Meno mokykloje // Lietuvos aidas, 1939, Nr. 279, p. 4.
[19] A. Valiuškevičiūtė. Kauno meno mokykla (1940–2000). – Kaunas : J. Petronio leidykla, 2002. – P. 19.
[20] Ten pat, p. 25.
[21] Ten pat, p. 30.
[22] Ten pat, p. 34.
[23] Prof. J. Adomonio asmeninis archyvas.
[24] 1941 m. birželio 5 d. mokykla buvo pervardinta institutu, bet spaudoje ir net oficialiuose raštuose ji dar keletą metų buvo vadinama mokykla.
[25] R. Kogelytė-Simanaitienė. Lietuviškos keramikos Patriarchas // Literatūra ir menas, 1995 spalio 7, p. 11.
[26] P. Cvirka. Dailės parodą aplankius // Tiesa, 1946 gruodžio 15.
[27] Tai buvo vadinamasis redakcinis straipsnis (žr.: Už tarybinį giliai idėjinį meną // Tiesa, 1946 m. spalio 26 d., p. 6), nepasirašomas kaip ir vedamieji, juose būdavo išreiškiamos aukštesnės instancijos, šiuo atveju VKP(b) CK, nuostatos ar reikalavimai.
[28] L. Vaineikytė – dailininkė, pedagogė, 1951–1956 m. LTSR dailininkų sąjungos pirmininkė.
[29] A. Valiuškevičiūtė. Kauno dailės institutas, 1922–1940. – Kaunas : J. Petronio leidykla, 2002. –. P. 152–153.
[30] Graffìti (it. įbrėžti) – piešiniai, įrėžti akmenyje, keraminiuose induose; kraklė (pranc. craquelé – įskilęs) – ploni glazūros įskilimai keramikos dirbinių paviršiuje, dekoravimo technika, atsiradusi iš degimo defektų.
[31] L. Cieškaitė. Keramika // XX a. lietuvių dailės istorija, 1940–1960. – Vilnius : Kultūros ir meno institutas, 1990. – P. 369.
[32] R. Kogelytė-Simanaitienė. Lietuviškos keramikos patriarchas // Literatūra ir menas, 1995 spalio 7, p. 11.
 
[33] Vaško, sumaišyto su pigmentais, tapyba (gr. enkaustikē – išdeginu). Ši technika buvo paplitusi senovės Egipte, Graikijoje.
 
[34] Ant lėkščių dugno randame glazūros, dekoro pavyzdėlių, pastabų pieštuku, pvz.: „Tą lėkštę [„Sveika, enkaustika“, 1992, kat. nr. 124] dekoravau truputį pakeista enkaustikos technika, o būtent: tapiau akvarele su balta tempera, po 2 parų ištepiau vaško ir terpentino košele, dar po 2 parų pakartojau sluoksnį, po 2 parų kaitinau dujų liepsna, dar sykį tepiau vašku ir kaitinau. Bortus tepiau pastelės, vaško košele špachteliu ir po 3 parų vėl kaitinau dujų liepsna – kad susigertų vaškas“. Arba: „Ši lėkštė [„Enkaustika“, kat. nr. 129] padaryta 1946 m., dekoruota 1992 m. Dekoravau neva enkaustikos technika. Vartojau akvarelės dažus ir juodą kinų tušą, impregnavau bičių vaškinu[34] (pagaminta košele). Šią techniką pirmą kartą išbandžiau dar dėstydamas mokykloje“.
[35] Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas likviduotas 1951 m. jį sujungiant su Lietuvos TSR valstybiniu dailės institutu.

 

 
 
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus

Tinklalapis atnaujintas 2011.08.09