Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
      Laiškams      
 
     
 

Į skyriaus
pradžią


Liucija Šulgaitė

 

Keramikė Liucija Šulgaitė gimė 1933 m. sausio 1 d. ūkininkų šeimoje Radviliškio raj., Valatkonių kaime. Nuo mažens lankėsi netoliese buvusio dvaro sukauptoje bibliotekoje ir skaitė „Naująją Romuvą“, „Židinį“ bei kitus kultūrinius leidinius. 1952 m. L. Šulgaitė įstojo į Vilniaus dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija), bet už Nepriklausomos Lietuvos laikais išleistos spaudos skaitymą bei kitokią patriotinę veiklą su keletu kitų bendraminčių išbraukta iš studentų sąrašų. Tačiau troškimas mokytis buvo toks stiprus, kad studijas ji nutarė užbaigti Latvijoje. Rygos meno akademijoje ji mokėsi keramikos (įstojo į paskutinįjį kursą). Akademiją baigė 1961 metais. Šiltų santykių su dėstytojais menininkė nenutraukė ir baigusi mokslus – toliau su jais bendravo, dalinosi patirtimi įvairiose kūrybinėse stovyklose. Dar mokydamasi Rygoje pradėjo dirbti Klaipėdos dailės kombinato gintaro ceche. Tuo metu keletą dienų per savaitę ji praleisdavo Klaipėdoje, o kitas – Rygoje. Apgynusi diplominį darbą, oficialiai gavo paskyrimą į plytų fabriką, bet liko Klaipėdos dailės kombinate. Ten darbavosi apie 15 metų.

Po studijų Rygoje L. Šulgaitė Lietuvoje jautėsi atstumta, nes ne kartą prieš būsimą parodą netikėtai išgirsdavo, kad jos darbai nebus eksponuojami, nors jų parodos organizatoriai dar net nebūdavo matę. L. Šulgaitė jautė poreikį kūrinius eksponuoti, tad rasdavo išeitį –sukurdavo paprastučių, lietuvių liaudies menui artimų vazelių ir jas pristatydavo parodai. Nepaisant to, jos toks „menas“ netenkino – ji ieškojo savo kelio. Su bendraminčių būreliu (K. Zimblyte, V. Vildžiūnu, J. ir V. Šeriu, gydytoju prof. B. Nainiu ir kt.) diskutuodavo apie meną, namuose rengdavo drąsesnes parodėles.

L. Šulgaitė Lietuvoje ir užsienyje rengiamose parodose, simpoziumuose, bienalėse dalyvauja nuo 1958 metų. Kūrybinio kelio pradžioje be keramikos išbandė ir įvairias kitas meno sritis – tekstilę (batiką), metalą, stiklą, kūrė papuošalus iš gintaro. Molis, ypač baltasis, jai buvo arčiausiai širdies. Nuo 1969 m. jos rankoms paklūsta kaprizingas ir trapus porcelianas. L. Šulgaitės darbai greitai buvo pastebėti ir pradėti aptarinėti Lietuvoje bei užsienyje rengiamose parodose. Menininkė yra dalyvavusi tarptautinėse meno parodose Italijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Jugoslavijoje, Austrijoje, Japonijoje, Kanadoje, Belgijoje, Švedijoje, JAV ir kitose šalyse, tarptautiniuose keramikų simpoziumuose Bechine (Čekija, 1968), Vilniuje (Lietuva, 1971), Hohr Grenchauzene (Vokietija, 1986), Walbrzyche (Lenkija, 1990), surengusi keliolika individualių parodų Vilniuje, Palangoje, Maskvoje, Kaune, Klaipėdoje, Taline, Budapešte.

L. Šulgaitė už savo kūrybą yra pelniusi įvairių apdovanojimų: 1971 m. ji apdovanota Faenzoje (Italija) vykusio tarptautinio meninės keramikos konkurso aukso medaliu, o 1978 m. tame pačiame konkurse jai paskirtas diplomas. 1979 m. Faenzoje surengtame tarptautiniame meninės keramikos konkurse ji buvo įvertinta Emilia-Romagna regiono sidabro medaliu. 1991 m. tarptautinėje keramikos trianalėje „Sopot 91“ (Lenkija) jai paskirta antroji premija ir sidabro medalis, o 2002 m. tarptautinėje bianalėje Cheanglu (Pietų Korėja) įteiktas garbės diplomas.

Menininkės darbų yra įsigiję nemažai Lietuvos, Rusijos, Čekijos, Italijos, Vokietijos muziejų.

L. Šulgaitė – viena ryškiausių lietuvių keramikių, padariusių didelę įtaką Lietuvos taikomajai dailei bei visai kultūrai. Ji laužė susiformavusius stereotipus, drąsiai taikė naujas formas ir technologijas. Organinės ar geometrinės formos kūriniai, pilni vidinės energijos ir poetinės įtaigos, sukeldavo šurmulį bei diskusijas parodose. Subtilaus temperamento keramikė kartais būdavo nesuprasta, tačiau likdavo ištikima dvasiniams ir estetiniams idealams.

Sovietmečiu L. Šulgaitė buvo viena „tyliojo modernizmo“ atstovių, neapsiribojusių siauromis temomis ar techninėmis galimybėmis. Jos kūriniuose atsispindi svarbiausios mūsų planetos problemos: gamta („Suskaldyti augalai“ (1975), kosmosas („Kosminiai laivai“ (1975), gyvenimo aktualijos, filosofinė erdvė ir laikas („Kosmosas ir laikas“ (1975); „Smėlio laikrodžiai“ (1974). Menininkė siekia parodyti kitimą laike („Suskaldyti augalai“ (1975); „Judėjimas“ (1978); „Žolė“ (1999). Kūrybinio kelio pradžioje ji kūrė papuošalus iš gintaro, metalo, žavėjosi batika ir sudėtinga stiklo gamyba, o vėliau virtuoziškai įvaldė trapią bei kaprizingą porceliano technologiją.

L. Šulgaitė – šiuolaikinio požiūrio į gyvenimą ir meną asmenybė. Dailininkė siekia mintis, vizijas perkelti į molį ir kūrybą paversti dvasine kalba. Dirba nuosekliai, tobulindama pasirinktą temą, ieškodama naujų išraiškos būdų per formą, glazūravimą. Apžiūrinėjant L. Šulgaitės darbus, nejučia užplūsta mintys apie amžiną laiko tėkmę, būties dramatizmą.

Dailininkė kuria dekoratyvinę keramiką – plokštes, lėkštes, neįprastų formų vazeles, indus, kurie lyg pakylėti aukščiau buitiškumo („Indas lietui“ (2002). Per daugelį kūrybos metų ji surado keletą temų, prie kurių vis grįžta vienokiu ar kitokiu išraiškos būdu. Filosofinė laiko tėkmės tema, pradėta kūrinyje „Smėlio laikrodžiai“ (1974), tęsiama vėlesniuose kūriniuose. Subtilūs apmąstymai būties tema vienodai įtaigiai atgimsta abstrakčiose formose („Alėja“ (1999), skausmingai, su dramatiška įtampa prasiveržia rankos ar žmogaus veido muliažuose „Žmogus žemė“, „Žmogus medis“ (1997), „Atsisveikinimas su vasara“, „Skirtas Motinai“ (1983). Ypatingą vietą dailininkės kūryboje randa natūralios gamtos formos. Pradėjusi nuo lyriškų, stilizuotų kriauklelių, sėklų, gėlių, lašų, ji palaipsniui keičia emocinę išraišką. Formos laužomos, suspaudžiamos, išgaunami gamtoje slypinčią galią atspindintys ekspresyvūs plyšimai. Spalva sustiprina emocinį svorį – akinamai balti, tarsi lede atsiradę skilimai, raudonos plyštančios aguonos, juodi kalnai, iš kurių, galingos jėgos veikiama, veržiasi purpurinė lava („Kalnai“ (1982). Balta spalva – skaistumo ir kuklumo simbolis, bet L. Šulgaitės balta spalva – poezijos įkūnijimas. Tai pagrindinė spalva, prie kurios ji grįžta, ja įgyvendina idėjas.

Keramikės kūryboje gausu porceliano kūrinių. Ši trapi ir įnoringa medžiaga diktuoja savas komponavimo sąlygas bei raiškos priemones. Penkerius metus dailininkė siekė perprasti sudėtingą porceliano apdirbimo technologiją. 1973 m. ji parodo pirmuosius savarankiškus kūrinius.

Laisvalaikiu dailininkė kuria paveikslus. Kartoną padengia gruntu, užlieja tempera ir spalva, juvelyriškai auksu tapo piešinį, kurį vėliau lakuoja. Dailininkė ir tapyboje nevengia eksperimentų. Atrasti įvairūs gruntai, duodantys skirtingus dažo išsiliejimo efektus. Kartais naudoja popieriaus masės reljefą. Paveikslai gimsta iš jautriai pastebėtų akimirkų gamtoje – tai ištisi ciklai senamiesčio grindinio, upės vandens raibuliavimo, metų laikų kaitos arba filosofinės laiko, smėlio laikrodžių temos. Paveikslai lakoniški ir subtiliai elegantiški.


Tekstas parengtas 2009-07-13 pagal Danutės Skromanienės straipsnį „Dailininkė keramikė Liucija Šulgaitė“ (prieiga internete http://www.ldm.lt/Spauda/a_met_skromaniene.htm, žiūrėta 2009-07-13), pagal interneto svetainės http://www.ldm.lt (http://www.ldm.lt/VPG/Sulgaites_anotacija.htm, žiūrėta 2009-07-13) informaciją.

 

 

 

 
 
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus

Tinklalapis atnaujintas 2011.08.09