Liucija Šulgaitė
Keramikė Liucija Šulgaitė gimė 1933 m. sausio 1 d. ūkininkų šeimoje
Radviliškio raj., Valatkonių kaime. Nuo mažens lankėsi netoliese buvusio
dvaro sukauptoje bibliotekoje ir skaitė Naująją Romuvą, Židinį bei kitus
kultūrinius leidinius. 1952 m. L. Šulgaitė įstojo į Vilniaus dailės institutą
(dab. Vilniaus dailės akademija), bet už Nepriklausomos Lietuvos laikais
išleistos spaudos skaitymą bei kitokią patriotinę veiklą su keletu kitų
bendraminčių išbraukta iš studentų sąrašų. Tačiau troškimas mokytis buvo toks
stiprus, kad studijas ji nutarė užbaigti Latvijoje. Rygos meno akademijoje ji
mokėsi keramikos (įstojo į paskutinįjį kursą). Akademiją baigė 1961 metais.
Šiltų santykių su dėstytojais menininkė nenutraukė ir baigusi mokslus
toliau su jais bendravo, dalinosi patirtimi įvairiose kūrybinėse stovyklose.
Dar mokydamasi Rygoje pradėjo dirbti Klaipėdos dailės kombinato gintaro
ceche. Tuo metu keletą dienų per savaitę ji praleisdavo Klaipėdoje, o kitas
Rygoje. Apgynusi diplominį darbą, oficialiai gavo paskyrimą į plytų fabriką,
bet liko Klaipėdos dailės kombinate. Ten darbavosi apie 15 metų.
Po studijų Rygoje L. Šulgaitė Lietuvoje jautėsi atstumta, nes ne kartą
prieš būsimą parodą netikėtai išgirsdavo, kad jos darbai nebus eksponuojami,
nors jų parodos organizatoriai dar net nebūdavo matę. L. Šulgaitė jautė
poreikį kūrinius eksponuoti, tad rasdavo išeitį sukurdavo paprastučių,
lietuvių liaudies menui artimų vazelių ir jas pristatydavo parodai. Nepaisant
to, jos toks menas netenkino ji ieškojo savo kelio. Su bendraminčių
būreliu (K. Zimblyte, V. Vildžiūnu, J. ir V. Šeriu, gydytoju prof. B. Nainiu
ir kt.) diskutuodavo apie meną, namuose rengdavo drąsesnes parodėles.
L. Šulgaitė Lietuvoje ir užsienyje rengiamose parodose, simpoziumuose,
bienalėse dalyvauja nuo 1958 metų. Kūrybinio kelio pradžioje be keramikos
išbandė ir įvairias kitas meno sritis tekstilę (batiką), metalą, stiklą,
kūrė papuošalus iš gintaro. Molis, ypač baltasis, jai buvo arčiausiai
širdies. Nuo 1969 m. jos rankoms paklūsta kaprizingas ir trapus porcelianas.
L. Šulgaitės darbai greitai buvo pastebėti ir pradėti aptarinėti Lietuvoje
bei užsienyje rengiamose parodose. Menininkė yra dalyvavusi tarptautinėse
meno parodose Italijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje,
Jugoslavijoje, Austrijoje, Japonijoje, Kanadoje, Belgijoje, Švedijoje, JAV ir
kitose šalyse, tarptautiniuose keramikų simpoziumuose Bechine (Čekija, 1968),
Vilniuje (Lietuva, 1971), Hohr Grenchauzene (Vokietija, 1986), Walbrzyche
(Lenkija, 1990), surengusi keliolika individualių parodų Vilniuje, Palangoje,
Maskvoje, Kaune, Klaipėdoje, Taline, Budapešte.
L. Šulgaitė už savo kūrybą yra pelniusi įvairių apdovanojimų: 1971 m. ji
apdovanota Faenzoje (Italija) vykusio tarptautinio meninės keramikos konkurso
aukso medaliu, o 1978 m. tame pačiame konkurse jai paskirtas diplomas. 1979
m. Faenzoje surengtame tarptautiniame meninės keramikos konkurse ji buvo
įvertinta Emilia-Romagna regiono sidabro medaliu. 1991 m. tarptautinėje
keramikos trianalėje Sopot 91 (Lenkija) jai paskirta antroji premija ir
sidabro medalis, o 2002 m. tarptautinėje bianalėje Cheanglu (Pietų Korėja)
įteiktas garbės diplomas.
Menininkės darbų yra įsigiję nemažai Lietuvos, Rusijos, Čekijos, Italijos,
Vokietijos muziejų.
L. Šulgaitė viena ryškiausių lietuvių keramikių, padariusių didelę įtaką
Lietuvos taikomajai dailei bei visai kultūrai. Ji laužė susiformavusius
stereotipus, drąsiai taikė naujas formas ir technologijas. Organinės ar
geometrinės formos kūriniai, pilni vidinės energijos ir poetinės įtaigos,
sukeldavo šurmulį bei diskusijas parodose. Subtilaus temperamento keramikė
kartais būdavo nesuprasta, tačiau likdavo ištikima dvasiniams ir estetiniams
idealams.
Sovietmečiu L. Šulgaitė buvo viena tyliojo modernizmo atstovių,
neapsiribojusių siauromis temomis ar techninėmis galimybėmis. Jos kūriniuose
atsispindi svarbiausios mūsų planetos problemos: gamta (Suskaldyti augalai
(1975), kosmosas (Kosminiai laivai (1975), gyvenimo aktualijos, filosofinė
erdvė ir laikas (Kosmosas ir laikas (1975); Smėlio laikrodžiai (1974).
Menininkė siekia parodyti kitimą laike (Suskaldyti augalai (1975);
Judėjimas (1978); Žolė (1999). Kūrybinio kelio pradžioje ji kūrė
papuošalus iš gintaro, metalo, žavėjosi batika ir sudėtinga stiklo gamyba, o
vėliau virtuoziškai įvaldė trapią bei kaprizingą porceliano technologiją.
L. Šulgaitė šiuolaikinio požiūrio į gyvenimą ir meną asmenybė.
Dailininkė siekia mintis, vizijas perkelti į molį ir kūrybą paversti dvasine
kalba. Dirba nuosekliai, tobulindama pasirinktą temą, ieškodama naujų
išraiškos būdų per formą, glazūravimą. Apžiūrinėjant L. Šulgaitės darbus,
nejučia užplūsta mintys apie amžiną laiko tėkmę, būties dramatizmą.
Dailininkė kuria dekoratyvinę keramiką plokštes, lėkštes, neįprastų
formų vazeles, indus, kurie lyg pakylėti aukščiau buitiškumo (Indas lietui
(2002). Per daugelį kūrybos metų ji surado keletą temų, prie kurių vis grįžta
vienokiu ar kitokiu išraiškos būdu. Filosofinė laiko tėkmės tema, pradėta
kūrinyje Smėlio laikrodžiai (1974), tęsiama vėlesniuose kūriniuose.
Subtilūs apmąstymai būties tema vienodai įtaigiai atgimsta abstrakčiose
formose (Alėja (1999), skausmingai, su dramatiška įtampa prasiveržia rankos
ar žmogaus veido muliažuose Žmogus žemė, Žmogus medis (1997),
Atsisveikinimas su vasara, Skirtas Motinai (1983). Ypatingą vietą
dailininkės kūryboje randa natūralios gamtos formos. Pradėjusi nuo lyriškų,
stilizuotų kriauklelių, sėklų, gėlių, lašų, ji palaipsniui keičia emocinę
išraišką. Formos laužomos, suspaudžiamos, išgaunami gamtoje slypinčią galią
atspindintys ekspresyvūs plyšimai. Spalva sustiprina emocinį svorį akinamai
balti, tarsi lede atsiradę skilimai, raudonos plyštančios aguonos, juodi
kalnai, iš kurių, galingos jėgos veikiama, veržiasi purpurinė lava (Kalnai
(1982). Balta spalva skaistumo ir kuklumo simbolis, bet L. Šulgaitės balta
spalva poezijos įkūnijimas. Tai pagrindinė spalva, prie kurios ji grįžta,
ja įgyvendina idėjas.
Keramikės kūryboje gausu porceliano kūrinių. Ši trapi ir įnoringa medžiaga
diktuoja savas komponavimo sąlygas bei raiškos priemones. Penkerius metus
dailininkė siekė perprasti sudėtingą porceliano apdirbimo technologiją. 1973
m. ji parodo pirmuosius savarankiškus kūrinius.
Laisvalaikiu dailininkė kuria paveikslus. Kartoną padengia gruntu, užlieja
tempera ir spalva, juvelyriškai auksu tapo piešinį, kurį vėliau lakuoja.
Dailininkė ir tapyboje nevengia eksperimentų. Atrasti įvairūs gruntai,
duodantys skirtingus dažo išsiliejimo efektus. Kartais naudoja popieriaus
masės reljefą. Paveikslai gimsta iš jautriai pastebėtų akimirkų gamtoje tai
ištisi ciklai senamiesčio grindinio, upės vandens raibuliavimo, metų laikų
kaitos arba filosofinės laiko, smėlio laikrodžių temos. Paveikslai lakoniški
ir subtiliai elegantiški.
Tekstas parengtas 2009-07-13 pagal Danutės Skromanienės straipsnį
Dailininkė keramikė Liucija Šulgaitė (prieiga internete
http://www.ldm.lt/Spauda/a_met_skromaniene.htm, žiūrėta 2009-07-13),
pagal interneto svetainės http://www.ldm.lt (http://www.ldm.lt/VPG/Sulgaites_anotacija.htm,
žiūrėta 2009-07-13) informaciją.
