Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
Neįgaliesiems     English       
   
 
      Laiškams      
 
     
 

Į skyriaus
pradžią

 Lietuvos dailės muziejaus rinkinių katalogai

Lietuvos tapyba (1940–1990) Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose

(1996 m. Vilniuje išleisto katalogo „Lietuvos tapyba 1940–1990“ elektroninė versija. Kataloge informacija pateikiama apie LDM rinkiniuose sukauptus kūrinius iki 1996 m. sausio 1 d.)

Katalogas. Vilnius, 1996. Atsakingasis redaktorius Romualdas Budrys. Katalogą parengė Aldona Tamonytė, Laima Bialopetravičienė, Nijolė Nevčesauskienė, Rima Rutkauskienė. Įžanginis žodis Nijolės Nevčesauskienės.

Katalogas išleistas Soroso šiuolaikinio meno centro Lietuvoje lėšomis.  
The publication of this cataloque has been made possible by a grant from the Soros Center for Contemporary Arts in Lithuania.)

A  B  C  Č  D  E  F G  H  I  J  K  L  M  N  
O  P  R  S  Š  T  U  V  Z   Ž

Įžanginis žodis (lietuvių kalba)

Nijolė Nevčesauskienė

Lietuvos dailės muziejus, be senosios ir XX a. pirmosios pusės dailės, turi nemažai sukaupęs ir XX a. antrosios pusės lietuvių dailininkų profesionalų tapybos. Diferencijuojant didelės apimties fondus (10579 vnt.), tapyba, sukurta pradedant 1940-aisiais, nuo kitų rinkinių buvo atskirta ir pavadinta šiuolaikinės tapybos fondu.
Į katalogą įrašyti 376 dailininkų 4696 įvairia tapybos technika atlikti darbai, patekę į muziejų 1940–1990 metais, t. y. per 50 metų Lietuvoje kūrusių, taip pat Antrojo pasaulinio karo pabaigoje į Vakarus pasitraukusių lietuvių menininkų darbai. Rengiant katalogą, kokios nors kūrinių atrankos nebuvo daroma – katalogas yra toks, koks yra to laikotarpio muziejaus tapybos fondas.
Jis pradėtas kaupti tuo metu, kai Vilniaus miesto muziejus su visais savo rinkiniais, dokumentais, darbuotojais ir inventoriumi 1940 m. liepos 26 d. persikėlė į senosios rotušės patalpas. Ne kartą keitėsi muziejaus pavadinimas, jo statusas, struktūra – 1940 m. gruodžio 6 d. tapo valstybiniu, 1941 m. kovo 30 d. perėjo Meno reikalų valdybos prie LTSR Liaudies komisarų tarybos žinion. Ilgainiui atsidalijo vieni skyriai, steigėsi nauji. Meno rinkiniai buvo formuojami atsižvelgiant į profilį, kurį nuo 1941 m. nusakė pats dailės muziejaus vardas.
Antrąjį pasaulinį karą muziejus išgyveno netikrumo būsenoje. Negausus personalas kas mėnesį buvo mažinamas. Nuolat grėsė senosios dailės rinkinių praradimas. Bet ir tokiomis sąlygomis muziejus pirko, glaudė po savo stogu kultūros paveldą. Vadovaujama Adolfo Valeškos, nuo 1945 m. spalio – Levo Karsavino, dirbo Meno kūrinių pirkimo komisija. 1940–1948 metais darbo reikalais ji buvo susirinkusi 92 kartus (LDM archyvas, F.1. Ap.1. B.6). Tarp nutartų įsigyti knygų, ginklų, graviūrų, taikomosios dailės dirbinių buvo ir Jono Rustemo, Vincento Slendzinskio, Ferdinando Ruščico, Juozapo Oleškevičiaus, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūriniai. Nuo tų metų muziejus turi Antano Žmuidzinavičiaus, Justino Vienožinskio, Adomo Galdiko, Viktoro Vizgirdos, Leonardo Kazoko, Antano Gudaičio prieškarinės tapybos. Eksponatų pirkimo komisija muziejuje veikė iki pat 1948 m. pabaigos. Iš žymesnių 3–4 dešimtmečio dailininkų ji nupirko 31 paveikslą.
1949 m. archyvinėje pažymoje (LDM archyvas, F.1. Ap.1. B.119. L.5) yra tokie duomenys: ikitarybinės lietuvių dailės (XVI–XX a.) turima 4130 vnt. – tapybos 1304, skulptūros 114, grafikos 2712. Dokumente jau išskiriama nauja kolekcija – lietuvių tarybinės dailės. Joje tapytų paveikslų tuo metu buvo 153, grafikos lakštų 150, skulptūrų 70. Pirmieji darbai, priklausantys šiam rinkiniui, turint galvoje sukūrimo ir įsigijimo datas, būtų Zigmo Petravičiaus „Kražių miestelio gaisras“ (1940/1941), Mečislovo Bulakos „Vilnius nuo Trijų kryžių kalno“ (1940/1945).
Šiuolaikinės tapybos fondo komplektavimas vyko neatsiejamai nuo viso muziejaus eksponatų kaupimo sistemos ir buvo glaudžiai susijęs su Lietuvos valstybės situacija po 1940 m. Nuo 1946 m. muziejaus fondai buvo nuolat papildomi kūriniais, gaunamais per Meno reikalų valdybą, po 1953 m. – per Kultūros ministeriją. Šių įstaigų nurodymu muziejus perėmė suimtų ar tremiamų piliečių nuosavybę, uždaromų, grobstomų bažnyčių turtą. Tai buvo senoji Lietuvos, Vakarų Europos dailė, liturginiai reikmenys, sakralinis menas. Perimtuose rinkiniuose jau buvo tapybos darbų, sukurtų po 1940 m.: likviduoto Žydų muziejaus kolekcijoje – 7, LTSR dailininkų sąjungos valdybos perduotame rinkinyje – 12 , Vidaus reikalų ir Finansų ministerijų – 8.
1946 m. birželio 20 d. Meno reikalų valdyba perdavė muziejui 14 karo metais ir jau pokaryje nutapytų paveikslų (LDM archyvas, F.1. Ap.1. B.6. L.57). Tarp sugriauto Vilniaus vaizdų, žiemos peizažų, ramių sodžiaus darbų ir šventinių eisenų – paveikslai, kurių svarbiausi veikėjai – sovietiniai partizanai, veža duoną raudonosiose gurguolėse valstiečiai, kolūkių steigėjai. Penkto dešimtmečio pabaigoje muziejaus fonduose jau buvo Vytauto Mackevičiaus, Levo Mergašilskio, Vinco Dilkos, Eugenijos Jurkūnienės, Petro Kalpoko, Vaclovo Kosciuškos, Boleslovo Motūzos–Matuzevičiaus, Liudos Vaineikytės, Irenos Trečiokaitės-Žebenkienės kūrinių.
Tiek muziejus, tiek Meno reikalų valdyba, stokodami lėšų kūriniams pirkti, kreipdavosi paramos į Visasąjunginę valstybinę meno kūrinių pirkimo komisiją (LDM archyvas, F.1. Ap.1. B.6. L.72). Muziejuje yra eksponatų iš TSRS kultūros ministerijai pavaldžios Dailės parodų ir panoramų direkcijos – įsigijusi kūrinius sąjunginėse parodose, ji perduodavo pirkinius respublikoms – tokiu būdu Lietuva yra gavusi ne tik savo, bet ir kitų TSRS tautų dailininkų kūrybos. Iš Direkcijos paveikslai buvo gaunami nuo 1946 iki 1962 metų.
LTSR kultūros ministerija, perėmusi Meno reikalų valdybos funkcijas, koordinavo veiklą, susijusią su eksponatų pirkimu ir muziejų fondų komplektavimu iki 1991 m. spalio 29 d. Šis darbas buvo pavestas komisijoms, sudarytoms iš ministerijos atstovų, dailininkų, menotyrininkų, muziejininkų. Įvairiais ir dažnai besikeičiančiais pavadinimais jų buvo kelios. Vienos specializavosi atrinkinėdamos įsigijimui senąją dailę, kūrinius ir memorialinius daiktus iš muzikų, dailininkų, teatralų, kolekcininkų palikimų, kitos domėjosi naujausia dailininkų kūryba, kontaktavo su respublikinių, tarprespublikinių ir kitokių to meto dailės parodų rengimo komitetais. Komisijų nupirkti kūriniai vėliau kultūros ministro įsakymu būdavo paskirstomi muziejams. Jiems už savo lėšas įsigytus kūrinius kartas nuo karto perduodavo ir LTSR dailės fondas (LDM – 1969, 1978, 1985, 1988 metais – 480 paveikslų).
Lietuvos dailės muziejus gavo nemažai šiuolaikinės tapybos kūrinių, atrinktų Respublikinės dailės, teatro ir muzikos palikimo ekspertų komisijos: 1966 m.– Jono Martinaičio (95), 1971,1973, 1976 ir 1983 m.– Vytauto Kairiūkščio (58), 1976 m. – Juozo Mikėno (22), 1977 m. – Jono Švažo (36), 1980 m. – Prano Gudyno (42), Alfonso Motiejūno (65), Antano Gedmino (12), Jono Vilučio (62), 1985 m. – Leono Katino (19), 1986 m. – Irenos Trečiokaitės-Žebenkienės (40), Napoleono Petrulio (42), 1987 m. – Jono Kuzminskio (15). Mažesniais kiekiais iš palikimų buvo perkama nuolatos.
Nors pats savo nuožiūra pirkti eksponatus muziejus po 1948 m. teisę buvo praradęs, fondų komplektavimu jis rūpinosi ir tam darbui turėjo savo komisiją. Jos dėmesio centre buvo liaudies menas, taikomoji dailė, bibliotekos fondas. Iš eksponatų apskaitos knygų matyti, kad Respublikinės vaizduojamosios dailės pirkimo komisijai po 1954 m. muziejaus komisija yra siūliusi įsigyti ir vieną kitą tapybos darbą. Siūlymų padaugėjo po 1987 m.
Šiuolaikinės tapybos fondas gerokai pasipildė, ypač aštuntą ir devintą dešimtmetį, dailininkų ar jų giminaičių dovanomis. 1978 ir 1984 m. Ignas Piščikas perdavė muziejui 85 natiurmortus, peizažus, 1985 m. Michailas Percovas padovanojo 30 tempera tapytų Vilniaus vaizdų. Daug meno kūrinių muziejus gavo iš užsienio lietuvių. Šiame kataloge suregistruoti išeivijoje kūrusių 35 lietuvių dailininkų 897 darbai. Didžiausios kolekcijos – Kazimiero Žoromskio (283), Vytauto K.Jonyno (201), Adomo Galdiko (79),Magdalenos Stankūnienės (79), Broniaus Murino (50), Alfonso Dargio (46), Alfonso Krivicko (42), Jokūbo Dagio (30), Jadvygos Dobkevičiūtės-Paukštienės (22), Jono Rimšos (19), Irenos Griežės (17), Elenos Urbaitytės (16), Vytauto Igno (16), Zitos Sodeikienės (10). Tai dar tarpukaryje Lietuvoje dirbusių ir kiek vėliau Europos ir JAV dailės centruose mokslus baigusių dailininkų kūriniai, labai įvairūs stiliaus ir technikos požiūriu. Impresionistinės manieros gamtovaizdžiai, ekspresyvios abstrakcijos, optinio meno pavyzdžiai, etnografiškos kompozicijos, tolimų kraštų peizažai ir gimtosios žemės vizijos liudijo mūsų žmogui kažkur ten toli egzistuojančią kitonišką kūrybinę aplinką, drąsius kūrybinius eksperimentus.
Taigi kelių institucijų ir privačių asmenų veiklos, gerų intencijų ir dosnumo dėka muziejuje susiformavo šiuolaikinės lietuvių tapybos kūrinių kolekcija, gana tiksliai atspindinti penkių dešimtmečių tapybos raidą. Skirstant žanriniu požiūriu, daugiausia kolekcijoje yra peizažų – 2024. Teminių figūrinių ir dekoratyvinių kompozicijų – 1638, portretų – 708, natiurmortų – 326.
Aptariamojo meto muziejaus tapybos fondo didžioji dalis yra tokia, kokia buvo oficialioji Lietuvos dailė. Tarp pokaryje sukurtų paveikslų daugiausia yra teminių kompozicijų. Iš jų matyti, kaip buvo atsiliepiama į tiesioginį partinių instancijų reikalavimą imtis pilietinių temų, kaip dailėje palaipsniui įsitvirtino sureikšminta šventinė nuotaika ir darbo patosas. Mene tuo metu vyravo ganėtinai nyki, dogmatiškai apibrėžta vienpusė deklaratyvi stilistinė kryptis. Daugumai teminių paveikslų, tapusių tartum socialistinės kultūros klasika, būdingas plakatiškumas, tikrovės idealizavimas. Panaši situacija buvo ir portreto žanre – svarbus buvo portretuojamojo asmens pasirinkimas, jo veiklos pavaizdavimas. Neutraliausi liko natiurmortai, jų ir nutapyta mažiausiai.
Valdžia, siekdama patraukti dailininkus, skelbė konkursus. Siūlydama pageidaujamų temų sąrašus, įvairiomis progomis užsakinėjo paveikslus, sudarinėjo su dailininkais kūrybines sutartis.
Šešto dešimtmečio pabaigoje, vadinamuoju atšilimo laikotarpiu, padėtis ėmė keistis. Be jau esančių muziejuje vyresniosios ir viduriniosios kartos dailininkų – Rafaelio Chvoleso, Česlovo Znamerovskio, Augustino Savicko, Sergejaus Gračiovo, Česlovo Kontrimo, Alfonso Motiejūno kūrinių, muziejuje atsirado ir vienas kitas ką tik į dailės kelią išėjusių Leopoldo Surgailio, Stasio Jusionio, Galinos Petrovos, Vincento Gečo paveikslas. Talpesnės raiškos priemonės, gilesnis tikrovės interpretavimas rodė naujus tapybos poslinkius.
Septinto dešimtmečio tapybos panoramą reprezentuoja monumentalios vaizdo sandaros, ryškių ir įprasmintų spalvų, ekspresyvios tapysenos drobės. Tai Jono Švažo ir Jono Čeponio peizažai, Sofijos Veiverytės daugiafigūrės kompozicijos, Aloyzo Stasiulevičiaus urbanistinės panoramos, teminiai Leonardo Tuleikio ir Silvestro Džiaukšto paveikslai, Vlado Karatajaus ir Vytauto Ciplijausko portretai.
Kūrybinės dailininkų pastangos įvertintos teigiamai, jų darbai ir kitus du dešimtmečius buvo nuolat perkami muziejui. Taip susidarė populiariausių septinto dešimtmečio dailininkų darbų kolekcijos.
Iš esančių fonduose kūrinių galima susidaryti vaizdą, kaip keitėsi Lietuvos dailė, kaip formavosi jos koloristinė kryptis ir sąlygiškesnė vaizdinė kalba, kaip nuo tikrovės romantizavimo ir socialinio vaizdo tipizavimo palengva buvo pasukta intymesnių buities scenų ir siužeto desocializavimo linkme. Muziejus turi nemažai subtilių Algirdo Petrulio, Bronės Mingilaitės-Uogintienės, Antano Martinaičio, Marijos Cvirkienės paveikslų. Gyvybinga išliko neišsemiama tema apie žmogaus dvasinį atsparumą, pagarba jo vidiniam gyvenimui.
Aštuntą dešimtmetį prigeso patosas. Sumažėjo monumentalių teminių paveikslų poreikis. Išnyko žmogaus socialinės priklausomybės akcentai ir darbo heroika. | daug ką žvelgiama naujai – ne tik įdėmiai, bet ir kritiškai. Stiprėja filosofinio būties apmąstymo tendencijos, kylančios iš žmogaus nuotaikų kontrastų, vidinio ir išorinio pasaulio sąveikos. Šiuolaikinės civilizacijos dramą išreiškia daugiaplanės erdvės, neįprasti mastelių, faktūrų, spalvų ir vaizduojamų objektų deriniai. Tai nerimo kalba, kuria savo paveiksluose aštuntame dešimtmetyje prabyla Marija Teresė Rožanskaitė, Vincas Kisarauskas, Igoris Piekuras, Valentinas Antanavičius. Pastebimai reiškiasi Leonardas Gutauskas, Algimantas Kuras, Kostas Dereškevičius, Arvydas Šaltenis.
Nuo pirmosios Pabaltijo respublikų dailės parodos „Jaunystė“ (1979) į atvirą dailės gyvenimą išėjo Romas Dalinkevičius, Jonas Daniliauskas, Giedrius Kazimierėnas, Dalia Kasčiūnaitė, Raimondas Martinėnas, Adomas Jacovskis. Kiek vėliau pasirodo Raimondo Sližio, Mindaugo Skudučio, Jūratės Bagdonavičiūtės darbai, eksploatuojantys „negražius“ motyvus, transformuotą žmogaus pavidalą, groteskiškus reiškinius. Netikėti gyvenimo klodai,siurrealistinės vizijos atsiveria Henriko Natalevičiaus, Vyganto Paukštės, Jūratės Mykolaitytės, Ričardo Filistovičiaus, Šarūno Saukos paveiksluose. Maždaug nuo devinto dešimtmečio vidurio pradėta pirkti darbus iš parodų tų autorių, kurių anksčiau ekspertų komisijos lyg ir nepastebėdavo – Lino Leono Katino, Povilo Ričardo Vaitekūno. Tik dešimtmečio pabaigoje muziejus įsigijo Kazės Zimblytės, Eugenijaus Antano Cukermano kūrinių.
Per penkias dešimtis metų susidarę rinkiniai rodo, kaip autoriai kiekvienas savaip sprendė profesines tapybos užduotis, kaip, laikui bėcjant, formavosi kiekvieno jų braižas, keitėsi interesai, meninių principų prioritetai. Šiuo metu muziejus turi gana išsamias Kazimiero Abramavičiaus (68), Igno Budrio (51), Silvestro Džiaukšto (51), Vincento Gečo (48), Antano Gudaičio (61), Stasio Jusionio (72), Vlado Karatajaus (66), Leono Katino (54), Vytauto Mackevičiaus (38), Antano Martinaičio (22), Alfonso Motiejūno (92), Algirdo Petrulio (86), Augustino Savicko (103), Aloyzo Stasiulevičiaus (50), Petro Stausko (32), Jono Švažo (117), Leonardo Tuleikio (54), Broniaus Uoginto (46) kūrinių kolekcijas.
Katalogas sudarytas abėcėline tvarka pagal autorių pavardes. Dailininkai pristatomi glaustai, sąraše – kūrinio pavadinimas, sukūrimo metai, technika, dydis centimetrais, signatūra, inventorinis numeris ir kūrinio atsiradimo muziejuje metai.
 
 
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus

Tinklalapis atnaujintas 2011.08.09