Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
           
 
     
 

Į skyriaus
pradžią

 
Aloyzo Stasiulevičiaus retrospektyvinė paroda „Vilniaus vizijos“

2006 m. lapkričio 29 d. – 2007 m. sausio 31 d.
Radvilų rūmai (Vilniaus g. 22)

2007 m. sausio 31 dieną 17 val. Radvilų rūmuose vyks monografijos-albumo „Aloyzas Stasiulevičius. Tapyba / Painting“ (Vilnius, 2006) sutiktuvės
 

Parodos anotacija

A. Stasiulevičiaus paveikslas „Vilniaus barokas“ II. 1968. Drobė, akrilas, koliažas, 114x146Aloyzo Stasiulevičiaus Vilniaus vizija

Nuotraukoje – A. Stasiulevičiaus paveikslas „Vilniaus barokas“ II. 1968. Drobė, akrilas, koliažas, 114x146

Dr. doc. Nijolė Tumėnienė

Aloyzą Stasiulevičių visada atpažįstame iš Vilniaus senamiesčio motyvų interpretacijos ir  individualaus, nepaprastai muzikalaus jo stiliaus. Dailininkas meistriškai žaidžia linijų ritmu, gali virtuoziškai groti vienos spalvos styga – baltos, mėlynos ar žalios pustoniais ir faktūrų sukelta jausmų audra, išgaudamas sudėtingus nuotaikos ir minties niuansus. Kaip XX amžiaus tapytojas jis linkęs kalbėti paveikslų ciklais, suteikiančiais sparnus konceptualiam mąstymui.
Parodoje eksponuojami 1960–2006 metais sukurti  paveikslų ciklai:
Impresionistinis ciklas
Vilnius iš arti
Vilniaus panoramos
Verbų ciklas 
Baroko skulptūrų ciklas
Muzikinės asociacijos
Mėlyna–Balta–Raudona
Žvaigždynų ciklas
Kristaus kančios istorija
D’apres ciklas
Stasiulevičiaus senojo Vilniaus vizija – konceptuali, estetiška ir meniška, dvasinga. Joje sutelpa ir miesto istorija, ir jo dabartinė būtis, aprėpianti šiandien gyvenančio žmogaus dvasines problemas, susijusias su Kristaus kančios išgyvenimu ar požiūriu į etines vertybes. Stebina dailininko  kompozicinis išradingumas ir konceptualumo siekis.  Šio tapytojo peizažams negali būti abejingi net skeptikai, kuriems atsibodęs jo kartos tapybos idealizmas – kilnūs idealai ir kolorito sąskambių darna.
Menininkas itin jautrus  urbanistinei miesto dvasiai. Daugumą Stasiulevičiaus kūrybos bruožų lėmė architektūros meno esmės pajutimas: architektūra artima muzikai dėl ritmo vaidmens, dėl santykių harmonijos, kuri gali būti išreikšta skaičių proporcijomis ir turėti jų simbolinę prasmę. Stasiulevičius ypač daug dėmesio skiria kontūrų ir linijų srauto judėjimui. Jis užbaigia paveikslą, sutvirtindamas jį linijomis, dažnai net gryna spalva iš tūbelės. Linija tampa paveikslo karkasu, vyraujančia melodija. Anot dailininko, linija padeda kompoziciją padaryti lengvesnę, dvasingesnę, pakylėti aukštyn.
Paveikslų muzikalumas – neatsitiktinis. Tai ne vien mėgstamo ritmo, kurį jis jaučia giliai širdyje, raiškos galimybių panaudojimas, bet ir harmonijos siekis. Jį subrandino meilė klasikinei muzikai, kuri lydi tapytoją nuo vaikystės, taip pat ir iš Liudo Truikio perimta dvasinė nuostata apie harmonijos reikšmę.
Stasiulevičius – miesto dainius. Jo nedomina medžiai, žmonės, miesto gyvenimo atributai. Jis tapo tik architektūrą visuotinėje erdvėje, nesvarbu ar tai bus miesto fragmentas, ar panoraminė kompozicija. Bet jo Vilnius nėra sustingęs negyvas akmeninis miestas.  Jo architektūros vaizdai visada kupini dinamikos, dvasinio polėkio, apgaubti tam tikros nuotaikos ar išgyvenimų skraiste. Poetinę Vilniaus miesto viziją dailininkas kuria su meile, įkvėpimu ir nenumaldomu Vilniaus ilgesiu ir atradimo džiaugsmu.

PARODĄ REMIA LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS IR SPORTO RĖMIMO FONDAS

Parodos organizatoriai:

  • Lietuvos dailės muziejus

  • Lietuvos dailininkų sąjunga

 

 

 
 
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus

  Tinklalapis atnaujintas 2011.11.24