MARIJOS TERESĖS ROŽANSKAITĖS APŽVALGINĖ
KŪRYBOS PARODA

Radvilų rūmai, 2003 m. lapkričio 25 d. - 2004 m. sausio 4 d.

Parodos atidarymo akimirkos;
Virtuali paroda „Marijos Teresės Rožanskaitės kūryba“

Dailininkė Marija Teresė Rožanskaitė. Danutės MukienėsMarija Teresė Rožanskaitė gimė 1933 m. Šiaulių apskr., Linkuvos miestelyje. 1941 m. su šeima buvo ištremta į Altajaus kraštą. 1948 m. su motina pabėgo iš tremties vietos ir grįžo į Lietuvą. 1959 m. baigė Kauno dailės mokyklą. 1953-1959 metais Lietuvos dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) studijavo tapybą. Jos mokytojai buvo Leonas Katinas, Vincas Dilka, Vladas Karatajus, Antanas Gudaitis. Nuo 1966 m. - Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
Dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Surengė daugiau kaip 12 personalinių parodų, instaliacijų, akcijų. Jos kūrinių turi įsigiję Lietuvos bei užsienio muziejai ir privatūs kolekcininkai. 1968-2001 metais dirbo Vilniaus keturmetėje vaikų dailės mokykloje (dabar J. Vienožinskio dailės mokykla) mokytoja-eksperte. 2002 m. dailininkei buvo suteikta Lietuvos dailininkų sąjungos premija ir aukso ženkliukas už 2001 m. sukurtas instaliacijas.
Marijos Teresės Rožanskaitės kūryba yra glaudžiai susijusi su lietuvių dailės avangardu, jo raida ir XXI amžiaus naujausiomis meno formų apraiškomis. Jos plataus spektro kūryba -tapyba, asambliažai, instaliacijos - nėra orientuota vien tik į profesines kūrybos problemas. Dailininkės kūryba atvira, integruojanti meną į visuomenės gyvenimą.
Vienas ryškiausių Rožanskaitės kūrybos bruožų yra nuolatinis atsinaujinimas, padedantis išlikti avangardo pozicijose. Jos meno modernumo esmė gili ir daugialypė, įprasminama ne tik meninės formos priemonėmis. Savo darbuose dailininkė kaip chirurginiu skalpeliu ar net lazeriu atlieka mūsų modernios civilizacijos giluminį pjūvį.. Pašėlęs gyvenimo ritmas, visuomenės problemos, konfliktai transformuojasi į nervingai sulamdytus, suglamžytus žalvario reljefus, amorfiškas plastmasės atplaišas. Socialiniai, ekologiniai sopuliai virsta gedulingomis protesto eitynėmis į prišiukšlintą mišką, žeminantį žmogaus ir gamtos orumą (instaliacija „Liūdi gamtos mylėtojai“, 2002).
Pastarąjį dešimtmetį sparčiai plintant techniškajai kultūrai ir jos meno formoms, Rožanskaitės ciklas „Kaimo architektūra“ paneigia skeptikų diskusijas apie tapybos prasmės, reikšmės praradimą. Nykstantys senieji kaimo statiniai dailininkės drobėse iškyla tarytum monumentai, ne tik savitai fiksuojantys etninį paveldą, bet ir prabylantys į žiūrovą šiuolaikinės dailės raiškos formomis. Chaotiškame šiuolaikinio gyvenimo šurmulyje dailininkės tapyba tampa dar prasmingesnė, ji žmogų veikia meditatyviai.
Naujų meninės raiškos formų paieška, prasidėjusi septintą dešimtmetį nuo dekoratyvių erdvinių kompozicijų, peraugo į minties ir dramatinės įtampos kupinus asambliažus. Autorės žodžiais tariant, noras būti pačiame gyvenime, būti priežasties viduje radikaliai keičia jos kūrybos pobūdį, menines raiškos formas. Rožanskaitė ryžtingai peržengia dailininko dirbtuvės slenkstį, išeina į erdvę. Išėjusi iš dirbtuvės, dailininkė stengiasi diskutuoti su visuomene, pažadinti ją, paskatinti dalyvauti kūrybiniame procese. Ji sukuria visą ciklą aktyvių veiksmo instaliacijų-akcijų, prasidėjusių poetiškoje sodyboje ir išreiškiančių menininkės santykį su trapia gamta („Mano upelis“, 1998). Iš intymios kaimo aplinkos grįžusi į miestą, dailininkė sukuria instaliacijas-akcijas „Pirmoji pagalba“ (2000), „Užrakinti medžiai“ (2001). Jos skirtos Pasaulinei gamtos apsaugos dienai.

Laimutė Cieškaitė-Brėdikienė

© Lietuvos dailės muziejus, Žemaičių kultūros fondas, Matematikos ir informatikos institutas
     Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu:  samogit@delfi.lt
     Tinklalapis atnaujintas 2011.08.09